Lankytinos vietos Venecijoje – ką pamatyti, kaip išvengti minių ir ką žinoti apie įėjimo mokestį

Jis galioja ne visiems ir ne kasdien, o tik nustatytomis didelio srauto datomis nuo 8:30 iki 16:00. Nakvojantiems Venecijoje, vaikams iki 14 metų ir Veneto regiono gyventojams mokėti nereikia, tačiau daliai lankytojų vis tiek būtina iš anksto užsiregistruoti oficialioje sistemoje cda.ve.it ir turėti QR kodą patikrai. 2024 m. bandomuoju laikotarpiu mokestį sumokėjo 485 000 žmonių, miestas surinko 2,4 mln. eurų, o 2025 m. taisyklės tapo griežtesnės: iš anksto registruojantis tarifas išlieka mažesnis, o sprendžiantiems paskutinę dieną tenka mokėti daugiau. Tai svarbi detalė planuojant Veneciją ne teoriškai, o praktiškai, nes pirmas kelionės klausimas čia jau nėra vien ką pamatyti, bet ir kada atvykti, kur apsistoti ir kaip į miestą patekti be bereikalingų išlaidų.

Venecija nėra vienas miestas – 118 salų ir lagūna

Venecija – 118 salų Adrijos jūros lagūnoje, sujungtos 438 tiltais. Gyvena 49 000 žmonių istorinėje dalyje (centro storicco) – dramatiškas sumažėjimas nuo 175 000 1950-aisiais. Šis demografinis srauto pokytis lemia tai, ką dabar matote – didžioji dalis pastatų yra viešbučiai arba Airbnb, o ne gyvenamieji butai. Vietiniai gyventojai pasitraukė dėl kainos, potvynių, Airbnb plėtros ir masinio turizmo.

Iki 2023 m. miestą aplankydavo 25 mln. lankytojų per metus. Po įėjimo mokesčio įvedimo 2024 m. skaičius nukrito iki 20 mln. – planinis miesto tarybos tikslas. Sprendimas kontroversiškas. UNESCO 2021 m. Venecijai grasino įtraukti į „Pavojuje esančių objektų” sąrašą dėl masinio turizmo ir kruizinių laivų. 2024 m. UNESCO nusprendė nebelaikyti Venecijos pavojuje – bet tik todėl, kad miestas priėmė naujas turizmo reglamentavimo priemones.

Geografiškai Venecija yra Venetto regiono dalis, Italijos šiaurės rytuose. Mestre – sausumos miesto dalis, 4 km nuo istorinio centro, kur gyvena dauguma „venecijiečių” dabar (200 000 žmonių). Marco Polo oro uostas (VCE) – 13 km nuo centro, pasiekiamas vaporetto Alilaguna (15 eurai, 1 val. 15 min.) arba autobusu ATVO 35 (10 eurai, 20 min.) iki Piazzale Roma. Treviso oro uostas (TSF) – 40 km, Ryanair skrydžiai, autobusas 12 eurai iki Venecijos.

Iš Vilniaus tiesiogiai – Wizzair į Treviso, du kartus per savaitę, 50–220 eurai. Iš Kauno – Ryanair į Treviso, tris kartus per savaitę, 30–180 eurai. Vilniaus-Marco Polo (VCE) – per Varšuvą LOT arba Helsinki Finnair, 180–320 eurai.

Valiuta – euras. Kortelės priimamos visur turistinėse zonose, bet vietiniai venecijiečių kvartalai (Cannaregio vidus, Castello) dažnai reikalauja grynųjų. 40 eurai visada rekomenduoju.

Populiariausios vietos Venecijoje: San Marko aikštė ir dvi pagrindinės minios

Piazza San Marco – vienintelė „piazza” (aikštė) Venecijoje, visos kitos vadinamos „campo”. Napoleonas 1797 m. pavadino ją „Europos gražiausia salone” – citata, kurią Venecijos gidai kartoja kasdien 50 metų. Aikštė 180 m ilgio, 70 m pločio, trapecijos formos. Dvi pagrindinės figūros – Basilica di San Marco rytinėje dalyje ir Campanile bokštas šalia jos.

San Marko bazilika – Venecijos respublikos oficialus pastatas nuo 829 m. Tada vėžėjai Buonas Tribunas ir Rusticus iš Torcello iš Aleksandrijos pavogė Šv. Marko relikvijas – apvynioję jas į kiaulienos mėsą, kad arabų muitinininkai (kuriems kiauliena buvo nešvari) jų netikrintų. Ši scena 1260–1270 m. pavaizduota pagrindinių durų mozaika virš įėjimo. Tai ta istorija, kurią gidai dažniausiai nepaminija – Venecijos sakralinių relikvijų legitimumas pradžioje buvo atvira vagystė.

Bazilikos viduje – 8 000 m² auksinių Bizantijos stiliaus mozaikų, XI–XVII amžiaus. Pala d’Oro – aukso ikonostazo už altoriaus, 250 paveikslų iš 1 927 brangakmenių. Bilietas į baziliką 6 eurai (2024 m. naujovė, iki tol – nemokama), Pala d’Oro atskirai 5 eurai, lobynas 7 eurai. Rezervacija internetu (venetoinside.com) – būtina, nes eilės prie kasos 45–90 minučių sezono metu.

Campanile bokštas – 98,6 m aukščio. Originalus bokštas iš 1513 m. visiškai sugriuvo 1902 m. liepos 14 d. 9:53 ryte. Šis atvejis yra unikalus architektūros istorijoje – bokštas išgriuvo vertikaliai, nesunaikinęs nei vieno aplinkinio pastato. Vienintelė auka – katė. Venecijiečiai per 10 metų statė naują bokštą tuo pačiu projektu („com’era, dov’era” – kaip buvo, kur buvo), atidarytą 1912 m. Šiandienis bokštas yra rekonstrukcija, ne originalas. Bilietas 15 eurai, lifto kelionė 1 minutę. Vaizdas – geriausias Venecijos panoraminis taškas, matosi net Alpės aiškią dieną (ir tai yra faktas – nuo 98 metrų aukščio, matomumas iki 200 km).

Doge rūmai (Palazzo Ducale) – Venecijos respublikos valdžios rezidencija iki 1797 m. Kombinacija gotikos (XIV–XV a.) ir renesanso (XVI a.) architektūros. Bilietas 30 eurai (rekomenduoju „Museum Pass” 40 eurai, kuris apima 11 miesto muziejų).

Secret Itinerary ekskursija per Doge rūmus (Itinerari Segreti) – papildoma patirtis už 32 eurus, 1 val. 15 min. Grupės iki 15 žmonių, rezervavimas būtinas. Parodo kambarius, kurių oficialus turas nesiekia – administracinius biurus, torturavimo kambarius, Pūklias kameras (Piombi), iš kurių Giacomo Casanova 1756 m. išsprogo per stogą (vienintelis dokumentuotai išsisprogęs iš Pūklių kamerų). Tai yra patirtis, dėl kurios Doge rūmai įgauna naują kontekstą.

Atodūsio tiltas (Ponte dei Sospiri) – 1600 m. pastatytas tiltas, jungiantis Doge rūmus su Naujais kalėjimais (Prigioni Nuove). Pavadinimas – iš mito, kad nuteisti kaliniai „atsidusdavo” einant per tiltą ir pamatydavo lagūną paskutinį kartą. Realybė proziškesnė – iki 1797 m., kai tiltas veikė, didžioji dalis kalinių buvo nuteisti trumpalaikiams bausmėms už smulkesnius nusikaltimus, ne mirtimi. Legendą populiarino Byronas 1818 m. Patirtis iš vidaus – ne įspūdinga (siauras, dengtas koridorius). Fotografuojama iš išorės, nuo Ponte della Paglia.

Lankytinos vietos Venecijoje: Dorsoduro ir Peggy Guggenheim kolekcija

Dorsoduro – pietinis Venecijos kvartalas. Akademikų kvartalas, muziejų koncentracijos zona, studentiška atmosfera (Ca’ Foscari universiteto pagrindinis pastatas čia).

Gallerie dell’Accademia – didžiausia Venecijos ir Venetto regiono klasikinio meno kolekcija. Giovanni Bellini, Tintoretto, Veronese, Tiziano, Carpaccio – pagrindiniai vardai. Tintoretto „Šv. Marko stebuklas” (1548), Carpaccio „Šv. Ursulos ciklas” (1495). Bilietas 15 eurai. Dauguma pirmų Venecijos atvykėlių šį muziejų praleidžia – tai klaida, nes Venecijos mokykla XV–XVI a. yra Europos dailės istorijos centrinė dalis.

Peggy Guggenheim kolekcija – Palazzo Venier dei Leoni rūmuose prie Didžiojo kanalo. Peggy Guggenheim (1898–1979), JAV meno kolekcionierė, čia gyveno nuo 1949 m. iki savo mirties. Jos kolekcija – 200 XX a. moderniojo meno darbų: Picasso, Pollock, Max Ernst (jos antras vyras), Magritte, Duchamp, Kandinsky, Mondrian, Dalí. Bilietas 16 eurai. Peggy palaidota muziejaus sode, šalia savo 14 šunų.

Muziejus yra unikalus Italijos mastu – tai Europos vienintelis didesnis XX a. modernizmo muziejus, įsteigtas asmeninės kolekcionerės. Praleistas muziejus yra klaida – Venecijos meno istorija nesibaigia XVIII amžiumi, čia ji prasideda iš naujo.

Ca’ Rezzonico – XVII a. rūmai, dabar 18 a. Venecijos muziejus. Giovanni Battista Tiepolo freskos ant lubų, Canalleto paveikslai, Pietro Longhi žanro scenos. Bilietas 12 eurai. Rūmai yra viena iš geriausiai išsilaikiusių XVIII a. aristokratinės gyvenamosios erdvės pavyzdžių Europoje.

Santa Maria della Salute – bazilika prie Didžiojo kanalo įėjimo. Statyta 1631–1687 m. kaip padėka po 1630 m. maro epidemijos pabaigos (46 000 venecijiečių mirė). Baldassare Longhenos projektas, aštuonkampė forma, 125 m aukščio kupolas. Kasmet lapkričio 21 d. (Madona della Salute festivalis) venecijiečiai eina procesija į baziliką per laikinąjį pontoninį tiltą iš San Marko aikštės – tradicija nuo 1631 m. Tai ne reklama, tai tikrai veikiantis miesto ritualas.

Zattere promenada palei Giudecca kanalą – 1,5 km ilgio, nuo Punta della Dogana iki Stazione Marittima. Čia venecijiečiai vakare geria spritz, žiūri į saulėlydį virš Giudecca salos. Vienas iš nedaugelių Venecijos kvadratinių metrų, kur turistų mažiau nei vietinių.

Lankytiniausios vietos Venecijoje – Cannaregio, Jewish Ghetto ir Rialto

Cannaregio kvartalas šiauriniame Venecijos kvartale – didžiausias pagal plotą, mažiausiai turistinis iš pagrindinių šešių. Čia yra Gheto – pasaulio pirmasis žydų getas, įsteigtas 1516 m. kovo 29 d. Venecijos respublikos dekretu. Žodis „getto” kilęs iš italų „getto” (metalo liejimas), nes kvartalas buvo buvusios geležies liejyklos vietoje.

Venecijos žydų bendruomenė gyveno izoliuotame gete iki 1797 m., kai Napoleonas nuėmė vartus. 450 metų – ilgiausiai veikęs getas Europoje. Dabar rajone veikia penkios sinagogos, Jewish Museum, kosher restoranai. Muziejus (bilietas 12 eurai, apima dvi sinagogų vizitus) yra vienas iš geriausiai suprojektuotų žydų paveldo objektų Europoje. Gheto Novo aikštė centrinėje dalyje – kvadratinė, su 7 aukštų pastatais aplink (reakcija į ribotą ploto – kai negalėjote plėstis horizontaliai, pastatai augo vertikaliai; Gheto turi aukščiausius XVI a. gyvenamuosius pastatus Venecijoje).

Rialto tiltas (Ponte di Rialto) – seniausias iš keturių tiltų per Didįjį kanalą. Statytas 1588–1591 m., pakeitė ankstesnį medinio tilto versiją (atvaizduotą Carpaccio 1496 m. paveiksle „Stebuklas prie Rialto tilto”). 48 m ilgis, vienintelis akmens tiltas per kanalą iki 1854 m.

Rialto turgus – veikia nuo 1097 m., Europoje seniausias nenutrūkstamai veikiantis turgus. Pescaria (žuvies turgus) – pirmadieniais uždarytas (senovės taisyklė, nes žvejai per savaitgalį nežvejoja), atviras antradienį-šeštadienį 7:30–12:30. Erbaria (daržovių ir vaisių turgus) – kasdien, išskyrus sekmadienį. Tai ta Venecija, kur vietiniai perka savo vakarienę. Turistai retai atvyksta prieš 10:00 – venecijiečiai perka iki 9:00 ir išnyksta.

Ca’ d’Oro – XV a. gotikos palacco ant Didžiojo kanalo. „Aukso namas” (Ca’ d’Oro) pavadintas dėl fasado, kuris originaliai buvo padengtas aukso lapais (aukso nebėra, bet pavadinimas liko). Dabar – Galleria Giorgio Franchetti meno kolekcija. Bilietas 8 eurai. Vizitas trunka 1 valandą, nepilnai kitų muziejų mastas, bet fasado žiūrėjimas nuo vaporetto yra vienas iš Venecijos pagrindinių vizualinių momentų.

Fondaco dei Tedeschi – XVI a. vokiečių prekybos pastatas prie Rialto tilto, dabar Benetton grupės prabangi prekybos centras. Bet ne apsipirkti – lankytojai eina ant stogo terasos (Terrazza del Fondaco), iš kurios vienas iš dviejų geriausių Didžiojo kanalo vaizdų (kitas – nuo Campanile). Nemokama, bet rezervacija būtina – dtfvenice.com, 15 minučių slotai, 8:00–22:00 kasdien.

Venecijos lankytinos vietos – lagūnos salos už centro

Didžioji klaida, kurią dauguma lietuvių daro pirmą kartą Venecijoje – praleidžia lagūnos salas. Murano, Burano, Torcello yra ne „prieduolis”, o dalis Venecijos, kuri plačiausia prasme rodo, kas čia yra.

Murano – 2 km į šiaurę nuo Venecijos, 5 000 gyventojų. Stiklo gamybos centras nuo 1291 m., kai Venecijos taryba priverstinai perkėlė visas stiklo gamyklas iš centro į Murano (dėl gaisro rizikos – stiklo gamybai reikia 1 400 °C krosnių, kurios kelis kartus sunaikino Venecijos medinius pastatus). Murano stiklo gamyba – išsaugota technologija XIV–XXI amžių, Pasaulyje unikali specifinė technika (avventurina, millefiori, sommerso).

Museo del Vetro (Stiklo muziejus) – bilietas 10 eurai. Veikiančios gamyklos demonstracijos – dauguma nemokamos, bet tikimasi pirkimo. Autentiškos parduotuvės turi „Vetro Artistico Murano” sertifikavimo ženklą (nuo 1994 m.). Didžioji dalis Venecijos centro „Murano stiklo” prekybos yra kinų gamybos imitacijos – 80 procentų pagal Italijos policijos 2023 m. vertinimus.

Burano – 7 km į šiaurę nuo Venecijos, 2 800 gyventojų. Paminėta dėl spalvotų namų (kiekvienas fasadas kitos spalvos) ir nėrinių siuvimo tradicijos. Legenda – žvejai dažė namus spalvingai, kad grįžtant iš jūros net rūko metu atskirtų savo pastatą. Realybė – XVI a. Venecijos respublikos reglamentas, reikalaujantis spalvinių atpažinimo skirtumų tarp gyventojų. Iki šios dienos namo savininkai turi prašyti leidimo pakeisti spalvą iš Burano savivaldybės.

Nėrinių muziejus (Museo del Merletto) – bilietas 5 eurai. Burano nėriniai – specifinė „punto in aria” technika, VII–XVI a. tobulinta. Dabar tikrą Burano nėrinių gamybą tęsia tik 30 moterų. Autentiškas nėriniukas (rankinė nosinaitė 30 cm) kainuoja 300–600 eurai. Turistinės parduotuvės pardavinėja kinų importą už 10–20 eurai.

Torcello – 10 km į šiaurę, 10 nuolatinių gyventojų. Anksčiausia Venecijos lagūnos sala – apsigyventa V amžiuje, iki XI amžiuje buvo didesnė už Veneciją pačią. Nuolatinis smėlėjimas uždarė uostus, bendruomenė pasitraukė. Santa Maria Assunta bazilika (639 m. pradinio statymo, dabartinė struktūra IX–XI a.) – vieni iš geriausiai išsilaikiusių Bizantijos mozaikų pasaulyje. Teismo diena (Giudizio Universale) ant vakarinės sienos – 12 metrų aukščio mozaika iš XI a. Bilietas 5 eurai. Šis objektas dauguma Venecijos kelionių gidų vos paminimas, nors meninės reikšmės prasme – pasaulio lygio paveldas.

Vaporetto linija 12 (nuo Fondamenta Nuove iki Torcello per Burano) – 1 val. 15 min. kelionė. Rekomenduoju aplanykytų tvarką: 9:00 atvykti į Murano (1,5 valandos), 11:30 į Burano (2 valandos su pietumis), 14:00 į Torcello (1,5 val.), 16:00 grįžimas. Tai viena diena, tris atskira Venecija.

Giudecca – 500 m į pietus nuo Dorsoduro kvartalo. Mažoji sala, kurioje vietiniai gyvena labiau nei centre. Redentore bazilika (Palladio projektas, 1577–1592) – kasmet liepos trečiajame savaitgalyje vyksta Festa del Redentore su fejerverkų šou virš Giudecca kanalo. Vienas geriausių kultūros festivalių Italijoje. Hilton Molino Stucky viešbutis Giudecca šiaurinėje pusėje – buvęs 1895 m. miltų malūnas, dabar viešbutis su stogine terasa, iš kurios matosi visas Venecijos centras.

Venecijos virtuvė – autentiškoji bacaro ir cichetti tradicija

Venecijos virtuvė yra jūros ir Veneto žemyninės tradicijos derinys. Cichetti – Venecijos versija ispanų tapų. Mažos porcijos, kurias valgo stovint prie bacaro (tradicinis vyno baras) su taure vyno (ombra).

Baccalà mantecato – saldžiavandenio menkų (iš tikrųjų vandeniniu būdu apdorotos, ne rūkytos) kremas, patiekiamas ant duonos. Sarde in saor – rūkytos sardinės su rauginto svogūno, razinų, pinjolių marinate, tradiciniai venecijiečių žvejų maistas (recepto originalas iš XIV a.). Folpetti – mažieji aštuonkojai su petražolėmis ir citrina.

Cichetti kainos – 1,50–4 eurai vienas vienetas. Ombra – 2–4 eurai stiklinė. Vakarienė iš 4–5 cichetti plius 2 ombros – 12–18 eurai. Tai yra autentiška Venecijos patirtis, kurios restorane centriniame negausite.

All’Arco (San Polo 436, prie Rialto turgaus) – klasikinis bacaro, veikia nuo 1920 m. Eilė prie durų per pietus, bet judėjimas greitas. Cantina Do Mori (nuo 1462 m., San Polo 429) – seniausias veikiantis bacaro pasaulyje, 560 metų. Casanova šioje vietoje gerdavo. Tiziano paveikslus čia pirkdavo.

Risotto al nero di seppia – juodas risotto su aštuonkojų tinta. Visuotinai klasikinis Venecijos patiekalas, 18–25 eurai. Fegato alla veneziana – jautienos kepenys su svogūnais ir vynu, 20–28 eurai. Spaghetti alle vongole – makaronai su mažomis geldelytėmis, 22–30 eurai.

Spritz – venecijietiškas aperityvas. Prosecco plius Aperol (ar Campari, ar Select) plius gazuoto vandens. Kilmė – XIX a. Austrijos okupacijos metu (1814–1866), kai austrų kareivių pageidavo silpnesnio vyno. Venecijietai pridėjo gazuotų vandens, kad sušvelnintų Veneto regiono vynų stiprumą. Šiandien spritz kainuoja 4–6 eurai bacaro, 8–12 eurai centrinėse kavinėse.

San Marco kavinių kainos – Caffè Florian (nuo 1720 m., seniausia veikianti kavinė pasaulyje) kavos espresso 11 eurai prie stalo aikštėje (mokestis už „oranginį” stalą), 2,20 eurai stovint prie baro. Šis kainų skirtumas yra legalus ir oficialus – Italijos baruose nuo seno yra dvigubos kainos, vadinamosios „coperto” kainų sistema.

Praktiniai patarimai ir ko Venecijoje vengti

Vaporetto. Venecijos viešas transportas yra vandens autobusai (ACTV linijos). Pavienis bilietas – 9,50 eurai (75 minutės), vienkartinės bilieto kaina yra viena iš didžiausių Europos miestų. Turisto bilietai (Travel Card): 24 val. – 25 eurai, 48 val. – 35 eurai, 72 val. – 45 eurai, 7 dienos – 65 eurai. Per 2 dienų vizitą atsiperka nuo antrojo keliavimo.

Taksi. Vandens taksi (Motoscafo) yra brangiausia transporto rūšis Venecijoje. Iš oro uosto į San Marco – 135 eurai standartinis tarifas (4 asmenims iki 5 bagažo vienetų). Vienu keleiviu – kaina tokia pati, todėl kelionės su grupe yra ekonomiškesnės. Alilaguna vandens autobusas – 15 eurai asmeniui.

Gondolos. Tai yra klausimas, kurį dauguma pirmų atvykėlių užduoda – ar verta 80 eurai už 30 minučių? Standartinis gondolos ekskursijos tarifas yra fiksuotas Venecijos savivaldybės – 80 eurai per gondolą (iki 5 asmenų) 30 min. dieną, 100 eurai per gondolą po 19:00. Muzikantas (akordeonas, dainininkas) – papildomai 120 eurai. Tai brangu, bet vienkartinė patirtis. Alternatyva – traghetto (gondolos tipo keltas, kuriuo venecijiečiai perplaukia Didįjį kanalą 7 vietose) – 2 eurai per žmogų, 2 minutes, stovite.

Ko Venecijoje vengti:

1. Restoranai su „menu turistico” angliška, vokiška, rusų kalba fasaduose prie pagrindinių lankomų vietų. 25–35 eurai už „pilną pietų meniu” – tai vidutinės kokybės produktas. Autentiški restoranai yra Cannaregio, Castello šoninėse gatvelėse.
2. Pigūs „Venecijos stiklo” suvenyrai – 80 procentų yra kinų importas. Autentiškas Murano stiklas turi „Vetro Artistico Murano” sertifikatą ir kainuoja kilogramais dešimtis.
3. Pigios vandens taksi. Venecijos uoste yra fiksuoti tarifai – jei kas nors siūlo 50–60 eurai iš oro uosto į centrą, tai sukčiavimas. Oficialus tarifas 135 eurai iki 5 žmonių.
4. Selfį ant Atodūsio tilto ar prie Campanile iš sumaišytų fotografų, kurie siūlo 10 eurai už „profesionalią fotografiją”. Kai kurie turi nelegalius verslus, kurie spausdina nuotrauką iš karto, bet kokybė žema, ir kai pirkite – kaina yra 30–50 eurai.

Ko Venecijoje nelaukite – ramybės per pietus liepa-rugpjūtį. Sezono pikas yra birželio vidurys iki rugsėjo pradžios. San Marko aikštė tuo laiku yra 40 000 žmonių vidurdienio. Vasario mėnesio karnavalas (dažniausiai vasario 15 – kovo 4 d. priklausomai nuo Velykų datos) – specifinis laikas, bilietų kainos dvigubai, bet atmosfera unikali.

Ką daryti toliau

Prieš užsakydami kelionę į Veneciją, apsispręskite: ar tai savaitgalis centre (2–3 dienos pagrindiniams objektams), ar ilgesnis buvimas su lagūnos salomis (5–7 dienos su Murano, Burano, Torcello ir dienos išvyka į Padują arba Veroną). Pirmu atveju – viešbučio centre San Marco ar San Polo kvartalo, 180–400 eurai nakčiai. Antru atveju – Cannaregio arba Castello (120–220 eurai) plius vienos dienos laikinis Mestre (60–100 eurai), jei biudžetas ribotas.

Sezonai. Geriausias laikas – balandis-gegužės pradžia arba spalis-lapkritis. Vasara karšta (30+ °C), smirdinti (Venecijos kanalai vasarą turi specifinį kvapą, kurio turistinės brošiūros neparašo), brangu. Žiema – šalta, gali pasitaikyti „acqua alta” (aukšti potvyniai) nuo lapkričio iki kovo, kai San Marko aikštė apsemiama. 2023 m. lapkritis-gruodis buvo 70 procentai dienų su potvyniais – tai yra detalė, kurią reikia žinoti.

MOSE sistema – mobilių užtvarų tinklas prie trijų lagūnos įėjimų (Lido, Malamocco, Chioggia), baigta 2020 m. Nuo 2021 m. spalio sistema aktyviai naudojama ir apsaugo miestą nuo potvynių virš 110 cm. Kombo sistema kainuoja apie 200 milijonų eurų per metus eksploatacijai. Iki 2050 m. Venecija planuoja išplėsti apsaugą – bet jūros lygio kilimas gali peržengti MOSE techninę specifikaciją (iki 300 cm apsaugai).

Venecija 2024–2027 m. vykdo dienos lankytojų mokesčio eksperimentą. 2024 m. – 5 eurai fiksuotas, 29 savaitgaliai. 2025 m. – 5 eurai registruojantys iš anksto, 10 eurai registruojantys tą pačią dieną. Sistemos plėtra iki pilnos kasdienės taisyklės numatyta 2026–2027 m. – tai gali reikšti, kad 2027 m. kelionė į Veneciją dienos trukmei automatiškai reikalaus registracijos ir mokesčio. Patikrinkite oficialią svetainę cda.ve.it savaitę prieš kelionę – taisyklės koreguojamos kas tris mėnesius. Tai yra tas planavimo momentas, kurio lietuviai pirmą kartą Venecijoje dažnai neskaito – ir būtent miesto kontrolės punkte Santa Lucia stotyje be QR kodo tampa 300 eurai baudos, o ne 5 eurai mokesčio.