Lankytinos vietos Maroke – Šiaurės Afrikos vartai į Saharą su keturiomis imperatorinėmis sostinėmis

Fesas, Meknesas, Marakešas ir Rabatas rodo skirtingus šalies istorijos sluoksnius, Seni miestų centrai, tradiciniai svečių namai, romėnų griuvėsiai ir berberų gyvenvietės leidžia suprasti, kodėl Marokui verta skirti atskirą planavimą, o ne greitai lyginti jį su Egiptu ar Tunisu.

Marokas nėra Tunisas ar Egiptas – 446 550 km² Šiaurės Afrikos atskira civilizacija

Maroko Karalystė (Al-Mamlakah al-Maghribiyah) – šalis Šiaurės Afrikos vakarinėje dalyje, prie Atlanto vandenyno (vakarai), Viduržemio jūros (šiaurė), Mauritanijos (pietūs) ir Alžyro (rytai). 446 550 km² plotas, 37 milijonai gyventojų. Sostinė – Rabatas, 2 milijonai gyventojų metropolinėje zonoje. Didžiausias miestas – Kasablanka, 4,3 milijono gyventojų, finansinis Maroko centras.

Geografiškai Maroką galima suskirstyti į penkias pagrindines zonas. Atlanto pakrantė, apimanti Kasablanką, Rabatą ir Esauirą, pasižymi švelnesniu pakrantės klimatu, banglenčių vietomis ir paplūdimio kurortais. Viduržemio jūros pakrantė, kuriai priklauso Tangeris ir Tetuanas, turi ryškesnį mediteraninį klimatą ir jungia šalį su Europa per Gibraltaro sąsiaurį. Atlaso kalnai, sudaryti iš Vidurinio Atlaso, Aukštojo Atlaso ir Antiatlaso, formuoja pagrindinę šalies kalnų sistemą, kurioje yra 4 167 m aukščio Toubkalio viršūnė, aukščiausias Šiaurės Afrikos taškas. Imperatorinių miestų regionas, apimantis Fesą, Meknesą ir Marakešą, laikomas istorine Maroko širdimi. Pietryčiuose ir pietuose prasideda Saharos zona su Erg Chebbi kopomis prie Merzougos ir Erg Chigaga kopomis prie M’Hamido. Tai padaro kelionės į Maroką logistiniu uždaviniu – per vieną kelionę galite turėti maudymąsi Atlanto vandenynę, slidinėjimą Atlaso kalnuose, ir Saharos kupranugarių safari per 5-7 dienas.

Istoriškai dabartinio Maroko teritorijoje viena po kitos kūrėsi ir keitėsi skirtingos politinės bei kultūrinės tradicijos. Iki romėnų laikotarpio čia gyveno amazigų, dar vadinamų berberais, bendruomenės ir karalystės. Nuo 40 m. po Kr. šiaurinė teritorijos dalis priklausė Romos imperijos Mauretania Tingitana provincijai, vėliau ją veikė vandalai ir Bizantija. Arabų ekspansija pasiekė regioną VII a. pabaigoje, o nuo VIII a. Maroko istoriją formavo vietinės musulmonų dinastijos: Idrisidai, Almoravidai, Almohadai, Marinidai, Saadai ir Alaviai, valdantys iki šiol. 1912–1956 m. didžioji šalies dalis buvo Prancūzijos protektoratas, o šiaurėje ir pietuose veikė Ispanijos protektorato zonos. Dėl to Marokas išsiskiria Šiaurės Afrikoje: skirtingai nei Egiptas, Alžyras ar Tunisas, jis nebuvo tiesiogiai valdomas Osmanų imperijos. Todėl šalies kultūroje stipresni amazigų, arabų, Andalūzijos, prancūzų ir ispanų sluoksniai, o Osmanų įtaka išliko palyginti nedidelė.

Politinis statusas. Marokas yra konstitucinė monarchija, kurioje karalius Mohammedas VI valdo nuo 1999 m., kai sostą perėmė po tėvo Hassano II mirties. 2011 m., Arabų pavasario protestų kontekste, šalyje priimta nauja konstitucija: ji sustiprino parlamento ir vyriausybės vaidmenį, tačiau karalius išlaikė didelę įtaką politinei sistemai, kariuomenei, užsienio politikai ir religiniams klausimams. Marokas išvengė Tuniso ar Egipto masto revoliucijos, bet nebuvo visiškai nepaveiktas regiono protestų. Vieša monarchijos kritika išlieka jautri tema, o už karaliaus, karališkosios šeimos ar monarchijos menkinimą gali grėsti teisinės pasekmės.

Klimatas. Maroke klimatas labai priklauso nuo regiono. Pakrantėje prie Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros vasaros paprastai šiltos, bet ne tokios alinančios kaip šalies gilumoje: dažniausiai 22–30 °C, žiemą apie 12–18 °C. Toliau nuo pakrantės, Marakeše, Fese ir Meknese, vasaros karštesnės, temperatūra dažnai siekia 32–42 °C, o žiemą nukrenta iki 5–15 °C. Saharos regione, pavyzdžiui, Merzugoje ir Zagoroje, vasarą dienomis gali būti 38–48 °C, naktimis apie 25–32 °C, o žiemą dieną laikosi 18–25 °C, naktį 5–12 °C. Dykumoje žiemos naktys gali būti netikėtai šaltos. Atlaso kalnuose klimatas vėsesnis ir permainingesnis, nuo gruodžio iki kovo dažnai būna sniego, o Toubkalio viršūnėje jis gali išsilaikyti iki gegužės.

Vizos politika. Lietuvos piliečiams kelionėms iki 90 dienų – vizos nereikia. Reikia paso, kuris galioja minimum 6 mėnesius nuo numatomos išvykimo dienos. Tai padaro Maroką prieinamiausia Šiaurės Afrikos kryptimi lietuviams be vizos formalumų – skirtingai nuo Egipto, kur reikalingas e-Visa arba Alžyro, kur vizos gavimas yra sudėtinga procedūra.

Valiuta – Maroko dirhamas (MAD). 2025 m. pradžioje kursas apie 11 MAD už 1 eurą. Marokas yra uždaros valiutos šalis – dirhamų negalite išvežti iš šalies, oficialus limitas yra 2 000 MAD kas prilygsta 180 eurams, didesnės sumos turi būti pakeičiamos atgal į eurus arba išleidžiamos prieš išvykimą. Kortelės priimamos didesniuose viešbučiuose ir prekybos centruose, bet senųjų miestų turgeliuose, senamiesčio nakvynės vietose, mažuose kavinėse – tik grynaisiais. Bankomatai prieinami didžiosiose miestuose, su 25-50 MAD (2,30-4,55 eurai) papildomu mokesčiu užsienio kortelėms.

Kalbos. Oficialios Maroko kalbos yra arabų ir amazigų kalba, dar vadinama Tamazight. Kasdienybėje dauguma vietinių kalba marokietišku arabų dialektu darija, kuris gerokai skiriasi nuo klasikinės arabų kalbos. Dėl Prancūzijos protektorato palikimo prancūzų kalba iki šiol plačiai vartojama administracijoje, versle, švietime ir aptarnavimo srityje. Šiaurėje, ypač arčiau Tetvano ir Tangero, dažniau išgirsite ir ispanų kalbą. Turistinėse vietose vis geriau susikalbėsite angliškai, ypač su jaunesniais marokiečiais, tačiau mažesniuose miestuose, turguose ar vietiniuose restoranuose prancūzų kalba vis dar praverčia labiau. Lietuviams kelionėje paprastai pakanka anglų kalbos, o keli prancūziški arba arabiški mandagumo žodžiai padeda kasdienėse situacijose.

Skrydžiai iš Lietuvos. Tiesioginių Vilnius-Kasablanka skrydžių istoriškai nebuvo, bet 2025 m. Wizz Air pradėjo sezoninius reisus iš Vilniaus į Marakešą (RAK) du kartus per savaitę, balandžio-spalio mėnesiais, 60-220 eurai į abi puses. Persėdimo variantai per Madridą (Royal Air Maroc), Paryžių (Air France su antru segmentu), Stambulą (Turkish Airlines) – 200-450 eurai  į abi puses, 6-9 valandos kelionės. Tiesioginis Wizz Air skrydis – 4 valandos 30 minučių. Tai padaro Marakešą pasiekiamą Lietuvos turistams kaip vidutiniškai ilgą Europos kryptį, ne kaip tolimą egzotinę.

Populiariausios vietos Maroke: Marakešas ir pietinė imperatorinė širdis

Marakešas dažnai vadinamas raudonuoju miestu dėl rausvo molio sienų ir pastatų, kurie formuoja senamiesčio vaizdą. Miestas įsikūręs maždaug 1 070 metrų aukštyje virš jūros lygio, o jo metropolinėje zonoje gyvena apie 950 tūkst. žmonių. Marakešą 1062 m. įkūrė Almoravidai, vėliau jis tapo viena svarbiausių Maroko imperatorinių sostinių. Nuo 1985 m. Marakešo medina įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Jamaa el-Fnaa aikštė yra Marakešo senamiesčio centras ir viena gyviausių miesto vietų. Nuo 2001 m. ji įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kaip erdvė, kurioje iki šiol gyvuoja pasakojimo, muzikos, gatvės pasirodymų ir prekybos tradicijos. Dieną čia sutinkami prekiautojai, vandens pardavėjai, henna piešėjos ir praeivius kalbinantys atlikėjai, o vakare aikštė prisipildo muzikantų, akrobatų, pasakotojų ir maisto prekystalių.

Vakarinė Jamaa el-Fnaa aikštė yra vienas ryškiausių Maroko įspūdžių. Apie 17–19 val. dienos prekeivius pamažu pakeičia maisto prekystaliai, o visa aikštė virsta didele vakariene po atviru dangumi. Čia galima ragauti harirą, jautienos tagine, troškinius ir kitus tradicinius marokietiškus patiekalus. Dažnai rekomenduojami numeruoti prekystaliai 14, 31 ir 32. Vakarienė vienam žmogui paprastai kainuoja apie 80–150 MAD, arba maždaug 7,30–13,65 euro.

Turistams verta žinoti, kad Jamaa el-Fnaa aikštėje už nuotraukas dažnai prašoma pinigų. Tai ypač būdinga gyvačių kerėtojams, gatvės artistams ir pasakotojams. Kartais užtenka sustoti ar nukreipti telefoną į jų pusę, ir netrukus gali būti paprašyta 50–100 MAD. Jei norite fotografuoti, kainą sutarkite prieš fotografuodami. Įprastai pakanka 20–30 MAD. Jei mokėti nenorite, nestokite prie pasirodymo, nefotografuokite ir ramiai eikite toliau.

Marakešo medinos turgūs yra pagrindinė senamiesčio prekybos zona. Tai ne vienas turgus, o ištisas siaurų gatvelių tinklas, kuriame atskiros dalys tradiciškai siejamos su konkrečiais amatais ar prekėmis. Vienur prekiaujama audiniais, kitur dažomi siūlai ir audeklai, kalami metalo dirbiniai, siuvamos odos prekės ar parduodami papuošalai. Iš viso čia veikia daugiau kaip 3 000 krautuvėlių, dirbtuvių ir prekystalių, todėl pirmą kartą atvykus verta neskubėti ir nusiteikti klaidžioti.

Dažna turistų klaida medinoje – priimti nepažįstamų žmonių siūlomą pagalbą. Jie gali sakyti, kad parodys kelią nemokamai, bet vėliau paprašo 200–500 MAD arba nuveda į parduotuvę, kurioje gauna komisinius nuo jūsų pirkinio. Jei pasiklysite, geriau naudokitės iš anksto atsisiųstu Marakešo žemėlapiu per Maps.me arba Google Maps. Dalis medinos gatvelių yra pažymėtos gana tiksliai, todėl telefonas dažnai bus patikimesnis už atsitiktinį pagalbininką.

Bahia rūmai (Palais Bahia) – XIX a. pabaigoje statytas rūmų kompleksas Marakeše, laikomas vienu geriausių to laikotarpio Maroko architektūros pavyzdžių. Kompleksas užima apie 8 000 m² plotą, jame yra daugiau nei 150 kambarių, vidiniai kiemai, sodai, dekoruotos lubos, zellige mozaikos ir raižyto tinko ornamentai. Rūmus pradėjo statyti didysis viziris Si Moussa, o vėliau išplėtė jo sūnus Ba Ahmedas, vienas įtakingiausių XIX a. Maroko valstybės veikėjų. Pavadinimas Bahia dažniausiai verčiamas kaip spindesys arba gražioji. Bilietas kainuoja apie 70 MAD.

Saadų kapavietės – XVI a. pabaigoje sukurtas Saadų dinastijos valdovų ir jų artimųjų laidojimo kompleksas Marakeše. Po dinastijos žlugimo XVII a. pabaigoje Alavitų sultonas Mulajus Ismailas kapavietes atskyrė nuo miesto gyvenimo ir užmūrijo dalį prieigų, todėl jos ilgą laiką buvo beveik pamirštos. Kompleksas iš naujo atrastas 1917 m., kai jį užfiksavo prancūzų aerofotografija. Dėl ilgo uždarumo kapavietėse gerai išliko marmuro kolonos, raižytas tinkas, kedro medžio lubos ir kiti Saadų laikotarpio dekoro elementai. Bilietas – 70 MAD.

Koutoubia mečetė ir minaretas yra vienas svarbiausių Marakešo orientyrų. Mečetė pastatyta XII a. Almohadų dinastijos laikotarpiu, o jos apie 77 m aukščio minaretas tapo vienu ryškiausių šios epochos architektūros pavyzdžių. Jo formos turėjo įtakos kitiems Magribo ir Andalūzijos bokštams, tarp jų Sevilijos Giraldai ir Rabato Hasano bokštui. Ne musulmonams į mečetės vidų patekti negalima, tačiau ją galima apžiūrėti iš išorės, o aplinkiniai sodai yra atviri lankytojams.

Ourikos slėnis yra apie 30 km į pietryčius nuo Marakešo ir tinka dienos išvykai į Aukštąjį Atlasą. Čia pamatysite berberų kaimus 1 000–1 800 m aukštyje, tradicinius molio pastatus, akmeninius takus ir Setti Fatma apylinkių krioklius. Dienos ekskursija iš Marakešo paprastai kainuoja apie 25–50 eurų asmeniui, dažnai su pietumis tradiciniame berberų restorane.

Lankytinos vietos Maroke: Fes ir šiaurinis kultūros centras

Fesas yra vienas seniausių Maroko miestų, įkurtas VIII a. pabaigoje Idrisidų dinastijos laikais ir vėliau tapęs vienu svarbiausių šalies politinių, religinių bei akademinių centrų. Jo senamiestis Fes el-Bali įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą nuo 1981 m. Šiandien Fesas išlieka istorine ir intelektualine Maroko širdimi: čia stipriai jaučiamos amatininkystės tradicijos, islamo mokymo paveldas ir senosios medinos kasdienybė, kuri daugeliu atžvilgių atrodo mažiau pritaikyta masiniam turizmui nei Marakeše.

Fes el-Bali, senasis Fesas, yra centrinė miesto senamiesčio dalis ir viena didžiausių pėsčiųjų zonų pasaulyje. Automobiliai čia beveik nevažiuoja, nes gatvės per siauros. Senamiestį sudaro apie 9 400 siaurų gatvelių ir praėjimų, todėl pirmą dieną verta samdyti vietinį gidą arba bent jau turėti atsisiųstą offline žemėlapį. Navigacija čia dažnai stringa dėl tankaus užstatymo, uždarų praėjimų ir gatvelių, kurios vietomis eina po pastatais.

Al-Qarawiyyin kompleksas Fese įkurtas 859 m. Fatimos al-Fihri, iš Kairuano kilusios musulmonės. Iš pradžių tai buvo mečetė ir religinio mokymo centras, vėliau tapęs viena svarbiausių islamo pasaulio mokslo institucijų. UNESCO ir Guinness World Records jį sieja su seniausia iki šiol veikiančia aukštojo mokymo institucija pasaulyje, nors europietiško universiteto statusas šiai įstaigai priskirtas gerokai vėliau. Al-Qarawiyyin intelektinė reikšmė ypač išaugo viduramžiais: čia buvo dėstoma teologija, teisė, gramatika, matematika, astronomija ir medicina. Su Fesu bei šia mokykla siejami tokie vardai kaip Maimonidas ir Ibn Khaldunas, nors dėl kai kurių dažnai minimų asmenų studijų vietos šaltiniai nėra vieningi. Bibliotekoje saugomi reti rankraščiai, įskaitant ankstyvus Korano egzempliorius ir viduramžių mokslinius tekstus.

Lankymas turistams yra ribotas – musulmonai gali įeiti į vidaus dalis (mečetę, biblioteką), ne musulmonai gali pamatyti tik vidaus kiemo (Sahn) ir architektūrines detales iš išorinės pusės. Tai yra ta detalė, kuri parodo, kad Al-Qarawiyyin yra ne muziejus, bet aktyvus religinis ir akademinis centras.

Chouara odų raugykla Fese yra vienas atpažįstamiausių miesto vaizdų. Ji veikia nuo viduramžių ir iki šiol remiasi tradiciniais odos apdorojimo metodais. Iš aplinkinių terasų matyti akmeninės rauginimo ir dažymo talpos, kuriose odos mirkomos, minkštinamos ir dažomos natūraliais pigmentais: geltonai dažnai naudojama ciberžolė, mėlynai indigas, raudonai aguonų arba kitų augalų dažai. Darbininkai braidžioja tarp talpų ir rankomis apdoroja odą beveik taip pat, kaip tai buvo daroma prieš šimtmečius. Tai viena seniausių iki šiol veikiančių Feso amatų vietų.

Odos dažyklas galima apžiūrėti iš aplinkinių parduotuvių stogo terasų. Dažnas triukas yra vadinamoji nemokama terasa, po kurios lankytojas spaudžiamas pirkti odos gaminį arba palikti arbatpinigių. Brangesnės prekės čia gali kainuoti 800–2 500 MAD, todėl kainą verta aptarti iš anksto ir nepasiduoti spaudimui. Prie įėjimo dažnai duodama mėtų šakelė. Ji padeda sumažinti stiprų amoniako ir odų apdirbimo kvapą. Už patekimą į terasą be pirkimo paprastai pakanka 20–50 MAD arbatpinigių.

Mano nuomone, pirmai pažintinei kelionei Fesas yra svarbesnis už Marakešą. Marakešas žinomesnis ir lengviau parduodamas turistams, tačiau Fese geriau matosi kasdienis senamiesčio gyvenimas, amatai ir religinė bei intelektinė Maroko tradicija. Marakešo senamiestis vis labiau prisitaiko prie trumpų turistinių vizitų, kavinių estetikos ir prabangių nakvynių rinkos, o Fesas iki šiol veikia kaip gyvas istorinis miestas, kuriame turizmas nėra vienintelis ritmas.

Meknesas yra apie 60 km nuo Feso ir priklauso keturioms istorinėms Maroko imperatorinėms sostinėms. Miesto senamiestis į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas 1996 m. Didžiausią politinę reikšmę Meknesas įgijo valdant sultonui Mulaj Ismail, kuris 1672–1727 m. pavertė jį savo sostine. Jis laikomas vienu ilgiausiai valdžiusių Maroko sultonų. Vakarų istorinėje literatūroje Mulajus Ismailas dažnai minimas dėl griežto ir žiauraus valdymo, taip pat dėl didžiulio haremo. Kai kuriuose šaltiniuose jam priskiriami 888 vaikai, tačiau šis skaičius vertinamas atsargiai, nes gali būti susijęs su politine legenda ar vėlesne propaganda.

Bab Mansour – imperatoriniai Mekneso vartai, užbaigti statyti 1732 m., laikomi vienu ryškiausių vėlyvojo Maroko islamiškosios architektūros pavyzdžių. Juos puošia zeližo ornamentai, raižytas tinkas ir marmurinės kolonos, kurių dalis, manoma, buvo atgabenta iš romėniškojo Volubilio. Vartus galima apžiūrėti iš išorės nemokamai.

Volubilis yra už maždaug 32 km nuo Mekneso ir laikomas geriausiai išsilaikiusiu romėnų miestu Maroke. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą jis įtrauktas 1997 m. Miestas pradėjo formuotis dar III a. pr. Kr., o 40 m. po Kr. tapo svarbiu Mauretania Tingitana provincijos centru. Šiandien čia galima pamatyti išlikusias II–III a. mozaikas, bazilikos, forumo, triumfo arkos ir Kapitolijaus šventyklos liekanas. Bilietas kainuoja apie 70 MAD, tai yra maždaug 6,40 euro. Volubilis primena, kad Maroko istorija nėra vien arabiška ir islamiška: šalies pavelde svarbią vietą užima ir romėnų laikotarpis.

Chefchaouen, vadinamas Mėlynuoju miestu. Jis yra apie 200 km į šiaurę nuo Feso, Rifo kalnuose, maždaug 600 m aukštyje. Miestas garsėja mėlynai dažytomis senamiesčio gatvėmis, laiptais ir namų fasadais, tačiau teiginys, kad visas miestelis taip dažomas nuo XV a., yra per kategoriškas. Dažniausiai minima versija sieja mėlyną spalvą su žydų bendruomene, kuri po 1492 m. išvarymo iš Ispanijos apsigyveno Šefšauene, tačiau dalis tyrėjų mano, kad dabartinis mėlyno miesto įvaizdis sustiprėjo gerokai vėliau, ypač XX a. Yra ir praktinių aiškinimų, pavyzdžiui, kad mėlyna spalva padėdavo atbaidyti vabzdžius arba mažinti karščio pojūtį siaurose medinos gatvėse. Kelionę į Šefšaueną verta planuoti iš anksto, nes kelias iš Feso trunka apie 3,5–4 valandas automobiliu ir eina per Rifo, o ne Atlaso kalnų, regioną.

Lankytiniausios vietos Maroke – Sahara, Atlaso kalnai ir Atlanto pakrantė

Sahara yra vienas ryškiausių Maroko kelionės akcentų, bet ją reikia planuoti realistiškai. Du pagrindiniai maršrutai veda į Merzougą prie Erg Chebbi kopų ir į M’Hamidą prie Erg Chigaga. Merzouga dažniau pasirenkama pirmai kelionei, nes čia lengviau rasti stovyklų, ekskursijų ir transporto, o kopos yra aukštos ir fotogeniškos. M’Hamidas yra atokesnis pasirinkimas tiems, kurie nori mažiau turistinės dykumos patirties, tačiau kelionė iki jo taip pat ilga ir reikalauja daugiau laiko. Abi kryptys yra nutolusios nuo Marakešo maždaug 560–600 km, todėl vienos nakties išvyka dažniausiai reiškia daugiau laiko automobilyje nei pačioje dykumoje.

Erg Chebbi dunos yra viena žinomiausių Maroko dykumos vietų. Prie Merzougos miestelio plytintys raudono smėlio kopų laukai siekia iki maždaug 150 metrų aukščio, todėl tai patogiausias pasirinkimas norint pamatyti Saharą per kelias dienas. Dažniausias maršrutas iš Marakešo trunka 3 dienas ir 2 naktis: keliaujama per Atlaso kalnus, sustojama pakeliui, o viena naktis praleidžiama dykumos stovykloje prie Erg Chebbi. Kita nakvynė dažniausiai būna viešbutyje arba riade Merzougos apylinkėse. Tokios kelionės kaina paprastai siekia apie 80–180 eurų asmeniui, priklausomai nuo transporto, grupės dydžio ir stovyklos komforto lygio.

Klasikinė Saharos patirtis apima 1–2 valandų kelionę kupranugariais saulėtekio arba saulėlydžio metu, tradicinę berberų vakarienę su gnawa muzika prie laužo ir žvaigždžių stebėjimą. Dėl menkos šviesos taršos dykumoje dangus būna itin ryškus, todėl lietuviams tai gali būti viena pirmųjų progų aiškiai pamatyti Paukščių Taką.

Patarimas: kelionės į Saharą iš Marakešo neverta spausti į dvi dienas. Maršrutas iki Erg Chebbi ar Merzougos trunka apie 10–12 valandų į vieną pusę, todėl pasirinkus tik vieną nakvynę dykumoje didžioji kelionės dalis praeina automobilyje. Patogesnis ir prasmingesnis variantas yra 4 dienų maršrutas su 2 nakvynėmis dykumoje, sustojant Aït Benhaddou ir Ouarzazate pakeliui.

Aït Benhaddou yra apie 180 km į pietus nuo Marakešo, pakeliui į Saharą. Tai XI a. ksaras, įtvirtinta berberų gyvenvietė, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą 1987 m. Senajame komplekse vis dar gyvena kelios šeimos, o dauguma gyventojų persikėlė į naujesnį kaimą kitoje upės pusėje. Didžioji dalis pastatų saugomi kaip paveldo objektai. Aït Benhaddou dažnai vadinama Maroko kino aikštele, nes čia filmuotos scenos iš Lawrence of Arabia, Gladiator, Game of Thrones, Prince of Persia ir The Mummy. Įėjimas kainuoja apie 30 MAD, tai yra maždaug 2,75 euro.

Ouarzazate vadinamas Maroko kino sostine, nes aplink miestą veikia kelios didelės filmavimo studijos, o dykumos, kasbų ir Atlaso kalnų peizažai čia dažnai naudojami tarptautiniuose filmuose. Atlas Studios yra viena žinomiausių kino studijų Afrikoje ir atvira lankytojams. Ekskursijos metu galima pamatyti filmavimo aikšteles, dekoracijas ir rekvizitus, naudotus tokiuose filmuose kaip Asterix and Obelix: Mission Cleopatra, Kingdom of Heaven, Gladiator ir kituose projektuose. Bilietas į Atlas Studios paprastai kainuoja apie 80 MAD, o apsilankymas CLA Studios, jei ji tuo metu priima lankytojus, kainuoja apie 50 MAD.

Aukštasis Atlasas – kalnų regionas tarp Marakešo ir pietinių Maroko dykumos maršrutų. Toubkalas, siekiantis 4 167 m, yra aukščiausia Šiaurės Afrikos viršūnė. Klasikinis žygis į viršūnę paprastai trunka 2 dienas ir prasideda Imlilio kaimelyje, esančiame apie 1 700 m aukštyje, maždaug 65 km nuo Marakešo. Maršrutas veda per Toubkalio prieglobstį, dažnai vadinamą CAF refuge, esantį maždaug 3 200 m aukštyje. Žygiui reikia geros fizinės būklės, patirties kalnuose ir vietinio licencijuoto gido. Dviejų dienų kopimas dažniausiai kainuoja apie 250–400 eurų asmeniui, priklausomai nuo grupės dydžio, sezono, įrangos ir įskaičiuotų paslaugų.

Imlilis yra klasikinis pradžios taškas kelionėms po Aukštąjį Atlasą. Tai berberų kaimas, kuriame po 2000-ųjų sparčiai išaugo turizmo infrastruktūra: veikia svečių namai, nedideli viešbučiai, vietos gidų agentūros ir žygių įrangos nuomos punktai. Lengvi 1–2 dienų žygiai iš Imlilio į aplinkinius kaimus, pavyzdžiui, Aremdą ar Aroundą, paprastai kainuoja apie 30–60 eurų asmeniui, įskaitant gidą ir pietus tradicinėje berberų šeimoje.

Atlanto pakrantė. Esauira (Essaouira) yra už maždaug 180 km į vakarus nuo Marakešo. Tai vienas ryškiausių Maroko Atlanto pakrantės miestų, nuo 2001 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas garsėja baltais namais su mėlynomis langinėmis, žvejybos uostu, XVIII a. gynybinėmis sienomis ir ramesne atmosfera nei Marakešas. Iki 1956 m. Esauira buvo vadinama Mogadoru, o šiandien ji dažnai siejama su vėjuotu pajūriu, kitesurfingu ir windsurfingu. Vasarą čia įprastai pučia stiprūs Atlanto vėjai, todėl miestas tinka aktyviam poilsiui, ypač tiems, kurie nori kelias dienas atsitraukti nuo karščio ir intensyvaus didmiesčių ritmo.

Esauira yra viena iš Maroko vietų, kurią lietuviai dažnai praleidžia rinkdamiesi klasikinį Marakešo ir Saharos maršrutą. Jeigu Maroke turite 7–10 dienų, verta skirti Esauirai bent 2 naktis kaip ramesnę stotelę tarp intensyvaus Marakešo ir ilgos kelionės į dykumą. Kontrastas su Marakešu čia aiškus: vasarą Esauiroje dažniausiai laikosi apie 22–26 °C, kai Marakeše temperatūra gali kilti iki 38–44 °C, o vakarienė žvejybos uoste su šviežiomis sardinėmis ar krevetėmis gali tapti viena geriausių gastronominių patirčių Maroke.

Kasablanka yra finansinis Maroko centras ir didžiausias šalies miestas, kurio metropolinėje zonoje gyvena apie 4,3 mln. žmonių. Dažna turistų klaida yra tikėtis, kad Kasablanka bus pagrindinis Maroko kultūros miestas, nors tam labiau tinka Fesas, Marakešas ar Meknesas. Miesto įvaizdį iki šiol veikia 1942 m. filmas „Casablanca“, tačiau jis buvo filmuotas Holivude, o ne pačioje Kasablankoje. Pagrindinė miesto lankytina vieta yra Hassan II mečetė, pastatyta 1986–1993 m. Jos vidaus salėje telpa apie 25 000 žmonių, lauko aikštėje dar apie 80 000, o 210 m aukščio minaretas yra vienas aukščiausių pasaulyje. Tai viena iš nedaugelio Maroko mečečių, į kurią gali patekti ir ne musulmonai. Bilietas kainuoja apie 130 MAD, arba maždaug 11,80 euro.

Maroko virtuvė ir gastronomijos kontekstas

Maroko virtuvė vertinama dėl aiškaus regioninio charakterio: berberų maisto tradicijų, arabų prieskonių, Andalūzijos įtakos ir prancūziško kolonijinio sluoksnio. Jos pagrindą sudaro lėtai gaminami troškiniai, kuskusas, mėsa su džiovintais vaisiais, šviežios žolelės, citrusai, alyvuogės ir gausus prieskonių naudojimas. Dėl šio derinio Maroko maistas išsiskiria iš kitų Šiaurės Afrikos virtuvių: jis nėra toks aštrus kaip Tuniso, bet dažnai sudėtingesnis skoniais, ypač kai viename patiekale derinamas saldumas, rūgštumas ir prieskoniai.

Tradiciniai patiekalai, kuriuos verta pamėginti:

Tagine yra vienas žinomiausių Maroko virtuvės patiekalų. Jo pavadinimas kilo nuo molinio indo su kūgio formos dangčiu, kuriame maistas lėtai troškinamas ant silpnos kaitros. Dėl tokio gaminimo būdo mėsa tampa minkšta, o prieskoniai, daržovės, alyvuogės, citrinos ar džiovinti vaisiai susijungia į sodrų, bet subalansuotą skonį. Dažniausiai gaminamas vištienos tagine su konservuotomis citrinomis ir alyvuogėmis, kefta tagine su mėsos kukuliais pomidorų padaže ir kiaušiniu arba jautienos tagine su džiovintomis slyvomis. Restoranuose viena porcija dažniausiai kainuoja apie 60–150 MAD, tai yra maždaug 5,50–13,65 euro.

Couscous yra vienas svarbiausių Maroko virtuvės patiekalų, 2020 m. kartu su Alžyro, Tuniso ir Mauritanijos couscous tradicijomis įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Maroke jis dažniausiai patiekiamas kaip sotus šeimos patiekalas su garintomis manų kruopomis, daržovėmis, mėsa arba avinžirniais. Lyginant su Tuniso versija, Maroko couscous paprastai būna švelnesnis, mažiau aštrus, dažniau papildomas saldesniais skoniais, tokiais kaip razinos, cinamonas ar karamelizuoti svogūnai. Tradiciškai jis valgomas penktadieniais po maldos, kai šeima susirenka bendriems pietums. Restoranuose porcija dažniausiai kainuoja apie 70–180 MAD, tai yra maždaug 6,40–16,40 euro.

Pastilla arba b’stilla yra vienas iš išskirtiniausių Maroko virtuvės patiekalų. Tai plonasluoksnės tešlos pyragas, tradiciškai gaminamas su balandžio mėsa, nors šiandien restoranuose dažnai siūlomas ir vištienos variantas. Įdaras derinamas su prieskoniais, cinamonu, migdolais ir lengvu saldumu, todėl pastilla turi Marokui būdingą saldaus ir sūraus skonio balansą. Restoranuose porcija dažniausiai kainuoja apie 80–200 MAD, tai yra maždaug 7,30–18,20 euro. Marakeše pastillos verta ieškoti tradicinės virtuvės restoranuose, pavyzdžiui, Dar Yacout arba La Maison Arabe.

Harira tai tradicinė marokietiška sriuba, verdama iš pomidorų, avinžirnių, lęšių, mėsos ir prieskoninių žolelių. Ji ypač svarbi Ramazano metu, nes po saulėlydžio dažnai valgoma nutraukiant dienos pasninką. Dažniausiai harira patiekiama su datulėmis arba nedideliais saldžiais kepiniais. Vietinėse užkandinėse ir turgavietėse porcija kainuoja apie 15–30 MAD, tai yra maždaug 1,35–2,75 euro. Jos verta ieškoti senamiesčių turgavietėse, pavyzdžiui, prie Bab Bou Jeloud vartų Fese arba Place Bab Doukkala rajone Marakeše.

Mechoui – tradicinis berberų ir arabų patiekalas, dažniausiai gaminamas iš lėtai kepamos avienos arba ėrienos. Mėsa kepama kelias valandas, kol tampa minkšta, sultinga ir lengvai atsiskiria nuo kaulo. Maroke mechoui dažnai patiekiamas per vestuves, religines šventes ir šeimos susibūrimus, todėl tai labiau proginis, o ne kasdienis patiekalas.

Restoranuose autentišką mechoui rasti ne visada paprasta. Dažniausiai jis užsakomas pagal svorį, o kaina gali siekti apie 300–500 MAD už kilogramą, priklausomai nuo vietos ir restorano lygio. Jei norite patirti tikresnę šio patiekalo versiją, verta rinktis kelionę su vietiniu gidu, kuris gali nuvesti į berberų kaimą ar šeimos valdomą vietą, kur mechoui gaminamas tradiciniu būdu.

Maroko arbata, vadinama atay, yra vienas svarbiausių šalies kasdienybės ritualų. Ji ruošiama iš žaliosios arbatos, šviežių mėtų ir gana didelio kiekio cukraus, todėl skonis būna saldus, gaivus ir intensyvus. Arbata dažnai pilstoma iš aukščiau laikomo arbatinuko, kad stiklinėje susidarytų lengva puta. Tai nėra tik gėrimas po valgio, bet ir svetingumo ženklas, kurį galite sutikti riaduose, vietinėse kavinėse, šeimų namuose ar net parduotuvėse derantis dėl kainos. Autentiškesnei patirčiai verta rinktis paprastas vietines kavines Feso ar Marakešo medinose, o ne turistams pritaikytus restoranus.

Tradiciniai saldumynai Maroke dažniausiai gaminami iš medaus, migdolų, sezamų, cinamono ir apelsinų žiedų vandens. Verta paragauti chebakia – medumi aplietų, sezamais pagardintų kepinių, kurie ypač dažnai valgomi per Ramadaną. Kitas klasikinis pasirinkimas – kaab el ghazal, pusmėnulio formos pyragėliai su migdolų įdaru ir apelsinų žiedų aromatu. Kai kuriose vietose rasite ir brik tipo traškių kepinių su tunu ar kiaušiniu, nors šis patiekalas labiau siejamas su Tuniso virtuve. Vietinėse konditerijose vienas saldumynas paprastai kainuoja apie 5–15 MAD, tai yra maždaug 0,45–1,35 euro.

Arganų aliejus yra vienas iš išskirtinių Maroko produktų, gaminamas iš argano medžio vaisių branduolių. Argano Medžiai natūraliai auga daugiausia pietvakarių Maroke, ypač Esauiros ir Agadyro apylinkėse, todėl šis aliejus glaudžiai siejamas su vietos berberų tradicijomis. Nuo 1998 m. argan medžių augimo teritorija saugoma kaip UNESCO biosferos rezervatas, nes šie medžiai svarbūs ir vietos ekosistemai, ir regiono ekonomikai. Keliautojams dažniausiai siūlomi du arganų aliejaus tipai: maistinis, gaminamas iš lengvai paskrudintų branduolių ir naudojamas salotoms, duonai ar tradiciniams patiekalams, bei kosmetinis, spaudžiamas iš neskrudintų branduolių ir naudojamas odai bei plaukams. Autentiško maistinio arganų aliejaus 250 ml butelis paprastai kainuoja apie 80–150 MAD, o kosmetinis arganų aliejus dažnai kainuoja apie 120–220 MAD už 100 ml.

Praktiniai patarimai ir ko Maroke vengti

Transportas. Maroke susisiekimas tarp pagrindinių miestų yra gana patogus, ypač lyginant su kai kuriomis kitomis Šiaurės Afrikos kryptimis. ONCF geležinkeliai jungia Tangerą, Kasablanką, Rabatą, Marakešą ir Fesą. Patogiausias maršrutas yra Tangeras–Kasablanka, kuriuo važiuoja Al Boraq greitasis traukinys. Jis atidarytas 2018 m. ir maždaug 350 km atstumą įveikia per apie 2 val. 10 min. Tai pirmasis greitasis geležinkelis Afrikoje, kurio maksimalus greitis siekia 320 km/val. Bilietai dažniausiai kainuoja apie 200–450 MAD, arba maždaug 18–41 eurą asmeniui.

Klasikinis maršrutas iš Marakešo į Fesą dažniausiai vyksta per Kasablanką. Kelionė traukiniu trunka apie 6–7 valandas, priklausomai nuo persėdimo laiko, o bilietai įprastai kainuoja apie 200–350 MAD. Marakešas–Tangeris maršrutas taip pat dažniausiai planuojamas su persėdimu Kasablankoje, o bendra kelionės trukmė siekia apie 5,5–6,5 valandos. Bilietų kainos dažniausiai svyruoja tarp 350–500 MAD. Norint geresnės kainos ir patogesnio išvykimo laiko, bilietus verta rezervuoti iš anksto, ypač keliaujant sezono metu. 

CTM ir Supratours autobusai jungia miestus bei regionus, kurių nepasiekia geležinkelis, pavyzdžiui, Esauirą, Chefchaoueną ar Merzougą. CTM dažniausiai veikia kaip patikimas tarpmiestinių autobusų pasirinkimas, o Supratours priklauso ONCF grupei, todėl kai kuriuose maršrutuose patogu derinti traukinio ir autobuso bilietus vienoje kelionėje.

Automobilio nuoma praverčia, jei norite savarankiškai keliauti po Atlaso kalnus, mažesnius miestelius ar dykumos prieigas. Įprastos nuomos kainos prasideda maždaug nuo 25–45 eurų per parą, priklausomai nuo sezono, automobilio klasės ir draudimo sąlygų. Didžiuosiuose miestuose veikia tarptautinės nuomos bendrovės, tokios kaip Hertz, Avis ir Europcar, taip pat vietinės agentūros.

Vairuojant Maroke reikia daugiau atidumo nei įprastose Europos kelionėse. Keliuose dažni policijos patikros punktai, ypač pietinėje šalies dalyje ir maršrutuose link Saharos. Jie paprastai nėra pavojingi turistams, tačiau reikėtų turėti pasą, vairuotojo pažymėjimą, nuomos dokumentus ir draudimą. Kalnų keliuose patogiau rinktis automobilį su automatine pavarų dėže, o ilgesnių atstumų geriau neplanuoti naktį, nes užmiesčio keliuose apšvietimas ir ženklinimas gali būti ribotas.

Grand Taxi – tai bendro naudojimo taksi sistema, dažniausiai skirta kelionėms tarp miestų ar ilgesniems maršrutams. Automobiliai paprastai išvyksta tada, kai susirenka pakankamai keleivių, todėl tai nėra toks patogus pasirinkimas kaip privatus pervežimas. Dažniausiai naudojami senesni Mercedes arba modernesni Dacia automobiliai, į kuriuos gali būti susodinami keli keleiviai vienu metu.

Trumpoms kelionėms miestuose dažniau naudojami mažesni miesto taksi, o Grand Taxi labiau tinka tarpmiestiniams maršrutams, pavyzdžiui, kelionei iš Marakešo į Esauirą. Tokia kelionė gali kainuoti apie 80–150 MAD už vietą. Jei norite daugiau komforto ir nenorite dalintis automobiliu su kitais keleiviais, galima išsipirkti visas vietas. Tokiu atveju kelionė kainuos brangiau, bet automobilis bus skirtas tik jums.

Ko Maroke vengti:

1. Venkite vadinamųjų nemokamų gidų Marakešo medinoje ar Fes el-Bali senamiestyje. Dažniausiai tai nėra oficialūs gidai, o žmonės, kurie pasiūlo padėti rasti viešbutį, parodyti kelią ar pravesti per mediną, tačiau vėliau paprašo 200–500 MAD arba nuveda į parduotuvę, kurioje gauna komisinius. Geriausia iš anksto turėti viešbučio adresą, atsisiųstą offline žemėlapį ir aiškiai atsisakyti nepageidaujamos pagalbos. Daugelyje medinų gatvelės yra painios, todėl pirmą kartą geriau naudotis viešbučio rekomenduotu oficialiu gidu arba navigacija, o ne atsitiktiniais pasiūlymais gatvėje.
2. Venkite fotografuoti gyvačių kerėtojus, akrobatus ar kitus Jamaa el-Fnaa aikštės pasirodymus iš anksto nesusitarę dėl kainos. Net trumpai sustojus ar nufotografavus iš toliau, gali būti paprašyta sumokėti 50–200 MAD. Jei norite nuotraukos, kainą aiškiai suderinkite prieš fotografuodami. Įprastai pakanka 20–30 MAD už vieną nuotrauką. Jei mokėti nenorite, geriausia nesustoti, nefotografuoti ir ramiai eiti toliau.
3. Henna piešiniai Marakešo medinos turguose. Kartais praeivėms ar turistėms pasiūloma greitai nupiešti henna ornamentą ant rankos, pristatant tai kaip nemokamą gestą. Vėliau už piešinį gali būti prašoma 100–300 MAD. Patarimas paprastas: jei nenorite paslaugos, iš karto aiškiai atsisakykite ir ramiai eikite toliau.
4. Venkite Saharos kelionių, siūlomų atsitiktinių tarpininkų Marakešo senamiestyje. Gerokai mažesnė kaina dažnai reiškia ne geresnį pasiūlymą, o silpnesnę kontrolę: senesnį automobilį, neaiškų maršrutą, neįtrauktas papildomas išlaidas arba pervargusį vairuotoją. Tokiai kelionei geriau rinktis aiškiai veikiančią, licencijuotą agentūrą, patikrinti naujausius atsiliepimus, tiksliai išsiaiškinti, kas įskaičiuota į kainą, ir rezervuoti per oficialią svetainę arba patikimą kelionių platformą. 

Ko Maroke nereikėtų tikėtis: gatvės maisto vietos, turgūs ir paprastos vietinės valgyklos ne visada atitinka europietiškus higienos įpročius. Tai nereiškia, kad jų reikia visiškai vengti, tačiau pirmomis kelionės dienomis verta rinktis atsargiau. Geriau pradėti nuo viešbučio, riado ar gerai įvertintų restoranų, o prie gatvės maisto pereiti tada, kai jau apsiprasite su vietine aplinka, kvapais, maisto ruošimo būdu ir prieskoniais.

Ką daryti toliau

Prieš užsakydami kelionę į Maroką, pirmiausia nuspręskite, kokio tipo maršruto norite. Trumpai pirmai pažinčiai tinka Marakešas su kelių dienų išvyka į Saharą. Jei labiau domina istorija ir miestų kultūra, verta rinktis imperatoriškųjų miestų kryptį: Marakešą, Fesą, Meknesą ir Volubilį. Norint daugiau įvairovės, galima derinti kultūrą, pakrantę ir dykumą, pavyzdžiui, Marakešą, Esauirą ir Saharą. Ilgesnei 14–21 dienos kelionei jau galima planuoti platesnį maršrutą per Tangerą, Chefchaoueną, Fesą, Meknesą, Marakešą, Esauirą ir Saharą. Pirmasis variantas geriausiai tinka pirmam vizitui, antrasis – istorijos ir kultūros mėgėjams, trečiasis – norintiems pamatyti skirtingas Maroko puses, o ketvirtasis – keliautojams, kurie nori išsamesnio šalies pažinimo.

Skrydžiai iš Lietuvos. Tiesioginiai Vilnius-Marakešas – Wizz Air, sezoniniai balandžio-spalio mėnesiais, 60-220 eurai į abi puses. Persėdimo variantai per Madridą (Royal Air Maroc), Paryžių (Air France), Stambulą (Turkish Airlines) – 200-450 eurai į abi puses, 6-9 valandos kelionės. Kelionės į Maroką viskas įskaičiuoja Lietuvos rinkoje pasitaiko, tačiau jų pasirinkimas paprastai mažesnis nei kelionių į Egiptą ar Tunisą. Dažniausiai tokie pasiūlymai susiję su Marakešo paketais, kai į kainą įskaičiuotas skrydis ir viešbutis. Likus 7–14 dienų iki išvykimo galima rasti mažesnių kainų, tačiau nuolaidos nėra garantuotos ir labai priklauso nuo sezono, skrydžių užimtumo bei viešbučių pasiūlos.

Apgyvendinimo zonos. Marakeše klasikinis pasirinkimas yra riadas – tradiciniai marokietiški svečių namai su vidiniu kiemu, dažniausiai Medinos zonoje. Kainos paprastai siekia 60–200 eurų už naktį. Modernesniems viešbučiams patogios zonos yra Hivernage ir Gueliz, esančios naujesnėje miesto dalyje. Čia daugiau tarptautinių viešbučių, restoranų ir patogesnis susisiekimas, o kainos dažniausiai siekia 80–220 eurų už naktį. Fese patogiausia rinktis Fes el-Bali medinos zoną arba apgyvendinimą šalia jos. Riadų kainos dažniausiai svyruoja nuo 50 iki 180 eurų už naktį. Esauiroje geriausia apsistoti centriniame senamiestyje arba netoli pakrantės, kur patogu pasiekti uostą, restoranus ir paplūdimį. Nakvynė paprastai kainuoja apie 70–160 eurų už naktį. Verta vengti tolimų priemiesčių, nes mažesnė nakvynės kaina dažnai reiškia ilgesnes keliones, papildomas taksi išlaidas ir nepatogų grįžimą vakare.

Sezonai. Geriausias laikas kelionei į Maroką yra kovas, balandis, gegužės pradžia, rugsėjis ir spalis. Tuo metu oras patogiausias pažintinėms kelionėms: Marakeše, Fese ir kituose vidaus miestuose dienomis dažniausiai būna apie 22–30 °C, pakrantėje apie 18–25 °C, o Saharoje dienos šiltos, bet dar ne ekstremaliai karštos. Birželis, liepa ir rugpjūtis yra sudėtingiausi mėnesiai keliauti po šalies vidų, nes Marakeše ir dykumos regionuose temperatūra gali pakilti iki 40–48 °C. Tokiu metu geriau rinktis Atlanto pakrantę, pavyzdžiui, Esauirą, kur dėl vėjo ir vėsesnio oro vasara išlieka gerokai lengvesnė. Lapkričio–vasario mėnesiais Marokas tinka žiemos pabėgimui iš Lietuvos, ypač jei planuojate Marakešą, pakrantę ar trumpesnes pažintines keliones. Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad vidaus regionuose vakarai būna vėsūs, o Saharoje naktys gali nukristi iki kelių laipsnių šilumos, todėl šiltesni drabužiai būtini net keliaujant į dykumą.

Marokas 2025–2030 m. laikotarpiu sparčiai keičiasi, todėl planuojant kelionę verta įvertinti ne tik maršrutą, bet ir būsimus infrastruktūros pokyčius. 2030 m. FIFA pasaulio futbolo čempionatas, kurį Marokas rengs kartu su Ispanija ir Portugalija, skatina didesnes investicijas į transportą, miestų infrastruktūrą ir turizmo paslaugas. Planuojama, kad nauja Marakešo ir Kasablankos greitojo geležinkelio jungtis gerokai sutrumpins kelionės laiką tarp šių miestų. Taip pat numatoma Marakešo Menara oro uosto plėtra, kuri turėtų padidinti keleivių aptarnavimo pajėgumus. Tuo pat metu vis daugiau dėmesio skiriama Saharos turizmo valdymui, ypač Erg Chebbi kopų zonoje, kur masinis turizmas gali daryti poveikį jautriai dykumos ekosistemai.

Praktinis patarimas paprastas: prieš kelionę verta patikrinti naujausią informaciją oficialiuose Maroko turizmo šaltiniuose ir Lietuvos kelionių organizatorių puslapiuose. Tai ypač svarbu, jei planuojate kelionę į populiariausius miestus, Saharą ar Atlaso kalnus. Per artimiausius metus Marokas gali tapti dar intensyvesne ir brangesne kryptimi, todėl ankstesnis planavimas, aiškus maršrutas ir patikimi vietiniai partneriai taps vis svarbesni.