Lankytinos vietos Gruzijoje – 8 000 metų vyno tradicija ir Kaukazo kalnų kryžkelis su 12 klimatinių zonų

Kelionėje čia nuolat susiduria keli sluoksniai: 8 000 metų vyno tradicija, kvevri gamybos metodas, įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, labai skirtingi klimato regionai ir Kaukazo kalnų kraštovaizdis su daugiau kaip 5 000 m siekiančiomis viršūnėmis. Dėl to Gruzija tinka ne tik trumpam miesto savaitgaliui, bet ir platesnei kelionei, kurioje galima derinti Tbilisį, Mtskhetą, Kachetijos vyno regioną, Kazbegi kalnus ir, turint daugiau laiko, Svanetiją.

Gruzija nėra Rusijos provincija – 69 700 km² Kaukazo civilizacijos kryžkelis su unikalia abėcėle

Sakartvelas, Lietuvoje vis dar dažnai vadinamas Gruzija, yra Pietų Kaukazo valstybė prie Juodosios jūros. Šalies plotas siekia 69 700 km², joje gyvena apie 3,7 mln. žmonių. Sostinė Tbilisis yra didžiausias šalies miestas ir pagrindinis kultūrinis, ekonominis bei administracinis centras. Sakartvelas ribojasi su Rusija šiaurėje, Azerbaidžanu rytuose, Armėnija pietuose ir Turkija pietvakariuose, o vakarinėje dalyje turi apie 310 km ilgio Juodosios jūros pakrantę.

Geografiškai Gruziją galima skirstyti į kelias aiškias zonas: Didįjį Kaukazą šiaurėje, Mažąjį Kaukazą pietuose ir tarp jų esančias žemumas bei slėnius. Šiaurinėje dalyje dominuoja aukšti kalnai, įskaitant Šcharos viršūnę, siekiančią 5 193 m, Kazbegio regioną ir Svanetijos aukštikalnes. Pietuose kraštovaizdis žemesnis ir švelnesnis, čia išsiskiria Boržomio apylinkės, nacionaliniai parkai ir vidaus kalnų regionai. Centrinėje ir rytinėje šalies dalyje plyti derlingos lygumos bei slėniai, tarp jų Kachetija, svarbiausias Gruzijos vyno regionas, ir Imeretija. Vakarinėje pakrantėje, ypač Adžarijoje, klimatas jau subtropinis: Batumyje auga citrusiniai medžiai, palmės ir bambukai, todėl ši Gruzijos dalis labai skiriasi nuo kalnuotų šiaurinių regionų.

Gruzija vienoje šalyje sujungia Kaukazo kalnų peizažą, Juodosios jūros pakrantę ir senąją vyno kultūrą, todėl kelionė čia greitai tampa platesnė nei paprastas kelių miestų aplankymas. Būtent dėl tokios geografijos ir kultūrinės įvairovės 7 dienų maršrutas dažnai leidžia pamatyti tik pagrindinius taškus, bet ne visą šalies charakterį. Norint realiai pajusti Gruziją, verta planuoti bent 10–14 dienų kelionę, įtraukiant Tbilisį ir bent du skirtingus regionus, pavyzdžiui, Kachetiją, Kazbegi ar Svanetiją.

Istoriškai Gruzija priklauso seniausioms krikščioniškoms valstybėms pasaulyje. Krikščionybė čia valstybine religija tapo IV a., tradiciškai siejant šį virsmą su Šv. Nina, misioniere iš Kapadokijos. Dėl to Gruzija dažnai minima kaip viena pirmųjų valstybių, oficialiai priėmusių krikščionybę po Armėnijos. Šis paveldas iki šiol aiškiai matomas Mtskhetos, Jvari, Svetitskhoveli ir kitų šventovių architektūroje, todėl religiniai objektai Gruzijoje nėra tik istorinės stotelės, bet svarbi šalies tapatybės dalis. Išskirtinė yra ir gruzinų rašto tradicija. Šiandien naudojama mchedruli abėcėlė priklauso savitai gruzinų rašto sistemai, kuri nėra kilusi iš lotynų, kirilicos ar arabų rašto šeimų ir turi 33 raides.

Gruzijos Aukso amžiumi laikomas XII a. pabaigos ir XIII a. pradžios laikotarpis, ypač karalienės Tamaros valdymas 1184–1213 m. Tuo metu Gruzija pasiekė didžiausią politinę, karinę ir kultūrinę įtaką Pietų Kaukaze, o jos valdžia apėmė dalį dabartinio Azerbaidžano, Armėnijos ir šiaurės rytų Turkijos teritorijų. Svarbiausi politiniai centrai buvo Tbilisis ir Kutaisis. Šis laikotarpis iki šiol yra vienas svarbiausių Gruzijos istorinės tapatybės simbolių, o Šotos Rustavelio XII a. poema Karžygys tigro kailiu laikoma pagrindiniu gruzinų literatūros kūriniu.

Sovietiniu laikotarpiu, 1921–1991 m., Gruzija priklausė Sovietų Sąjungai, todėl kelionėje po šalį matomas ne tik senasis Kaukazo paveldas, bet ir XX a. politinės istorijos sluoksnis. Ryškiausias to pavyzdys yra Goris, esantis apie 80 km nuo Tbilisio. Čia 1878 m. gimė Josifas Džiugašvilis, vėliau žinomas kaip Stalinas. Mieste veikia Stalino muziejus, kuriame saugomas jo gimtasis namas, asmeniniai daiktai ir traukinio vagonas. Ši vieta nėra paprasta turistinė atrakcija: ji primena, kad Gruzijos istorija apima ir labai seną krikščionišką bei vyno kultūrą, ir sudėtingą sovietmečio palikimą.

Šiandien Gruzija yra parlamentinė respublika. Vienas svarbiausių šiuolaikinės šalies politinių klausimų yra 2008 m. rugpjūčio karas su Rusija ir po jo susiklosčiusi Abchazijos bei Pietų Osetijos padėtis. Šios teritorijos pagal tarptautinę teisę laikomos Gruzijos dalimi, tačiau faktiškai jų nekontroliuoja Tbilisio valdžia. 2023 m. gruodį Gruzijai buvo suteiktas Europos Sąjungos kandidatės statusas, todėl šalies politinė kryptis oficialiai siejama su Europos integracija.

Klimatas. Gruzijos klimatas labai skiriasi pagal regioną, todėl kelionės planavime svarbu vertinti ne tik sezoną, bet ir konkretų maršrutą. Tbilisyje ir centrinėje šalies dalyje vyrauja žemyninis klimatas: vasarą temperatūra dažnai siekia 28–35 °C, o žiemą laikosi apie -2 iki +5 °C. Kachetijoje, pagrindiniame vyno regione, klimatas panašus, tačiau sausesnis ir palankus vynuogynams. Kazbegi, Svanetijoje ir kituose kalnų regionuose sąlygos visiškai kitokios: vasarą čia dažniausiai būna 12–22 °C, o žiemą temperatūra gali kristi iki -15 °C, sniegas kalnuose išsilaiko nuo rudens iki pavasario. Batumyje ir vakarinėje Adžarijos pakrantėje vyrauja drėgnesnis subtropinis klimatas, todėl vasaros būna šiltos, o žiemos gerokai švelnesnės nei šalies gilumoje. Dėl šių skirtumų vienai kelionei gali prireikti ir lengvų vasarinių drabužių, ir šiltesnio sluoksnio kalnams, ypač jei maršrutas apima Tbilisį, Kachetiją, Kazbegi ar Juodosios jūros pakrantę.

Vizos politika. Lietuvos piliečiams keliaujant į Gruziją vizos nereikia, jei buvimo trukmė neviršija 365 dienų. Tai viena patogiausių bevizio režimo sąlygų už Europos Sąjungos ribų, todėl šalis yra lengvai pasiekiama tiek trumpoms atostogoms, tiek ilgesnei kelionei. Kelionei būtinas galiojantis pasas, o prieš išvykstant verta patikrinti jo galiojimo terminą pagal naujausias oficialias rekomendacijas. Dėl paprastos atvykimo tvarkos Gruzija lietuviams išlieka viena prieinamiausių krypčių Pietų Kaukaze, ypač lyginant su tolimesnėmis ne ES kelionėmis, kuriose dažnai taikomi sudėtingesni vizų ar įvažiavimo reikalavimai.

Valiuta Gruzijoje yra Gruzijos laris (GEL). Kursas kinta, todėl prieš kelionę verta pasitikrinti aktualų santykį su euru, tačiau pastaraisiais metais 1 euras dažniausiai siekė apie 2,8–3 GEL. Didesniuose viešbučiuose, prekybos centruose, restoranuose ir turistinėse vietose kortelės priimamos įprastai, tačiau mažesniuose miesteliuose, turguose, šeimos užeigose, taksi ar perkant gatvės maistą vis dar praverčia grynieji. Bankomatų Tbilisyje, Batumyje, Kutaisyje ir kituose didesniuose miestuose yra pakankamai, tačiau užsienio kortelėms gali būti taikomas papildomas išgryninimo mokestis, dažniausiai kelių GEL dydžio.

Kelionė į Gruziją dažniausiai planuojama per Tbilisį arba Kutaisį, priklausomai nuo sezono, oro linijų maršrutų ir kainų. Vasaros mėnesiais dažniau atsiranda tiesioginių arba patogesnių sezoninių skrydžių, o ne sezono metu dažnesni jungiamieji variantai per Stambulą, Varšuvą, Rygą ar kitus Europos miestus. Bilietų kainos labai priklauso nuo datos, bagažo, pasirinkto miesto ir rezervavimo laiko, todėl saugiausia maršrutą tikrinti likus keliems mėnesiams iki kelionės. Jeigu keliaujama gegužės–spalio mėnesiais, bilietus verta pradėti stebėti anksčiau, nes tai patogiausias sezonas Gruzijos miestams, vyno regionams ir kalnams pažinti.

Populiariausios vietos Gruzijoje: Tbilisis ir centrinė sostinės kultūra

Tbilisis yra Gruzijos sostinė nuo V a. po Kr. Miesto įkūrimas tradiciškai siejamas su karaliumi Vachtangu Gorgasaliu ir 458 m., kai ši vieta tapo svarbiu prekybos bei kultūrų susikirtimo tašku Pietų Kaukaze. Pavadinimas kilo iš gruzinų žodžio tbili, reiškiančio šiltas, nes miestas nuo seno garsėjo sieros terminių šaltinių rajonu. Šiandien Tbilisis yra didžiausias Gruzijos miestas, turintis apie 1,2 mln. gyventojų metropolinėje zonoje, įsikūręs Mtkvari upės slėnyje, tarp kalvų ir istorinių rajonų.

Senasis Tbilisis, dar vadinamas Dzveli Kalaki, yra centrinė istorinė miesto dalis, kurioje susitelkia svarbiausi Tbilisio kultūriniai ir architektūriniai sluoksniai. Čia galima aplankyti Narikalos tvirtovę, kurios ištakos siekia IV a., o virš miesto iškilusi 20 m aukščio Gruzijos motinos, Kartlis Deda, statula primena sovietmečio monumentaliosios skulptūros tradiciją. Senamiestyje taip pat verta pasivaikščioti Rustaveli prospektu, pagrindiniu miesto bulvaru, susiformavusiu XIX a. Rusijos imperijos laikotarpiu. Kita svarbi vieta yra Abanotubani rajonas, žinomas dėl sieros vandens pirčių, kurios veikia iki šiol. Autentiškesnei patirčiai galima rinktis individualią pirties kabiną vienoje iš istorinių pirčių, pavyzdžiui, Orbeliani pirtyse, kur valandos kaina dažniausiai prasideda nuo maždaug 50 GEL asmeniui.

Centrinis Tbilisio religinis objektas yra Šv. Trejybės katedra, dar vadinama Sameba. Ji pastatyta 1995–2004 m. ir šiandien laikoma vienu ryškiausių šiuolaikinės Gruzijos ortodoksų architektūros simbolių. Katedra išsiskiria 101 m aukščio kupolu, dideliu vidaus tūriu ir monumentalia vieta miesto panoramoje. Įėjimas nemokamas, tačiau lankantis reikia laikytis įprasto ortodoksų šventovių aprangos etiketo: dengti pečius ir kelius, o moterims rekomenduojama turėti galvos apdangalą. Sameba svarbi ne tik kaip turistinis objektas, bet ir kaip postsovietinės Gruzijos religinio bei kultūrinio atgimimo ženklas. Ji buvo statoma laikotarpiu, kai šalis iš naujo formavo savo tapatybę po Sovietų Sąjungos žlugimo, todėl katedra Tbilisyje turi aiškią simbolinę reikšmę.

Mtatsmindos parkas yra apie 770 m aukštyje virš Tbilisio ir laikomas vienu geriausių miesto panoramos taškų. Patogiausia jį pasiekti funikulieriumi, kuris pradėjo veikti 1905 m. ir iki šiol yra viena įdomesnių miesto transporto patirčių. Kelionė kainuoja apie 3 GEL. Nuo viršaus atsiveria platus Tbilisio vaizdas: matyti Samebos katedra, Senasis Tbilisis, Narikalos tvirtovė, Rustaveli prospektas ir Mtkvari upės slėnis. Automobiliu čia vykti dažniausiai neverta, nes funikulierius yra paprastesnis, greitesnis ir labiau tinkantis pirmai pažinčiai su šia miesto dalimi.

Mtatsmindos parke verta aplankyti Šv. Davido bažnyčią ir šalia esantį Gruzijos rašytojų bei visuomenės veikėjų panteoną. Čia palaidoti svarbūs XIX a. gruzinų kultūros ir tautinio atgimimo veikėjai, tarp jų Ilia Chavchavadze, Akaki Tsereteli ir Vazha-Pshavela. Tai ramesnė, mažiau skubotai lankoma Tbilisio vieta, kuri papildo įprastą maršrutą po Senąjį Tbilisį ir leidžia geriau suprasti miesto kultūrinį sluoksnį.

Rustavelio prospektas yra pagrindinė Tbilisio centro gatvė, besitęsianti apie 1,5 km per svarbiausią miesto kultūrinę ir administracinę zoną. Čia koncentruojasi keli reikšmingi miesto objektai: Gruzijos nacionalinis operos ir baleto teatras, Gruzijos nacionalinis muziejus, Parlamento pastatas, Šota Rustavelio teatras ir kiti XIX–XX a. architektūros pastatai. Prospektas svarbus ne tik kaip turistinis maršrutas, bet ir kaip politinio bei kultūrinio gyvenimo ašis, kurioje dažnai vyksta vieši renginiai, demonstracijos ir valstybės šventės. Tbilisio pažinimui tai viena patogiausių vietų pradėti pasivaikščiojimą, nes nuo čia lengva pasiekti tiek Senąjį Tbilisį, tiek Mtatsmindos rajoną.

Laisvės aikštė yra vienas svarbiausių Tbilisio politinių ir administracinių taškų. Būtent čia 2003 m. vyko dalis Rožių revoliucijos įvykių, po kurių iš pareigų pasitraukė Eduardas Ševardnadzė. Iki šiol tai viena pagrindinių miesto vietų, kur vyksta politiniai mitingai, vieši susibūrimai ir valstybės masto renginiai.

Jeigu Tbilisyje turite tik dvi dienas, pirmąją verta skirti Senajam Tbilisiui, Narikalos tvirtovei, Abanotubani sieros pirtims ir Sameba katedrai. Antrąją dieną galima planuoti Mtatsmindos parką, Rustaveli prospektą, Laisvės aikštę ir vakarinę sieros pirties patirtį. Toks maršrutas leidžia pamatyti ne tik pagrindines miesto vietas, bet ir suprasti Tbilisio sluoksnius: senamiestį, religinius simbolius, sovietinio laikotarpio pėdsakus ir šiuolaikinį miesto ritmą.

Lankytinos vietos Gruzijoje: Mtskhetos klasikinė šventoji sostinė ir centrinis kultūros trikampis

Mtskheta yra maždaug 25 km į šiaurę nuo Tbilisio, Mtkvari ir Aragvi upių santakoje. Tai viena seniausių Gruzijos gyvenviečių ir buvusi šalies sostinė, politinį vaidmenį atlikusi nuo III a. pr. Kr. iki V a. po Kr., kol sostinės funkciją perėmė Tbilisis. Nuo 1994 m. Mtskhetos istoriniai paminklai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas iki šiol laikomas vienu svarbiausių Gruzijos religinių centrų, nes čia susitelkę keli pagrindiniai šalies krikščioniškojo paveldo objektai, susiję su ankstyvuoju Gruzijos krikštu ir Šv. Ninos veikla.

Centrinis Mtskhetos objektas yra Svetitskhoveli katedra. Pirmoji šventykla šioje vietoje pastatyta IV a., Gruzijai priėmus krikščionybę, o dabartinė katedros struktūra iškilo XI a., maždaug 1010–1029 m. Tai vienas svarbiausių Gruzijos ortodoksų paveldo objektų, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pagal religinę tradiciją, katedroje saugoma su Kristaus apsiaustu siejama relikvija, todėl Mtskheta iki šiol išlieka viena reikšmingiausių piligrimystės vietų Gruzijoje. Įėjimas į katedrą nemokamas.

Svarbu suprasti, kad Svetitskhoveli nėra tik turistinis objektas. Tai veikianti šventykla, todėl lankantis reikia elgtis pagarbiai: dengti pečius ir kelius, o moterims dažnai rekomenduojama turėti galvos apdangalą. Sekmadienio rytais čia vyksta gruzinų ortodoksų liturgija, lydima tradicinio chorinio giedojimo. Jeigu kelionė į Mtskhetą sutampa su sekmadieniu, apsilankymas pamaldų metu gali tapti viena autentiškiausių patirčių visoje kelionėje, tačiau tuo metu reikėtų vengti triukšmo, fotografavimo be leidimo ir skuboto turistinio elgesio.

Jvari vienuolynas yra maždaug 2 km nuo Mtskhetos centro, ant 656 m aukščio kalvos, virš Mtkvari ir Aragvi upių santakos. Tai VI a. krikščioniškosios architektūros paminklas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kartu su kitais istoriniais Mtskhetos objektais. Vienuolyno bažnyčia laikoma vienu svarbiausių ankstyvosios Gruzijos krikščionybės simbolių, o jos vieta ant kalvos leidžia aiškiai matyti senąją sostinę, upių susiliejimą ir aplinkinius kalnus. Šią vietą XIX a. paminėjo rusų rašytojas Michailas Lermontovas poemoje Mtsyri. Įėjimas į teritoriją nemokamas, o Jvari dažnai laikomas vienu geriausių Mtskhetos panoramos taškų.

Patogi dienos kelionė iš Tbilisio gali apimti Mtskhetą, Jvari vienuolyną, Gori miestą su Stalino muziejumi ir Uplistsikhe uolų miestą. Toks maršrutas paprastai užtrunka apie 8–10 valandų, todėl geriausia išvykti ryte ir neskubėti kiekvienoje vietoje. Organizuotos ekskursijos dažniausiai kainuoja apie 50–90 eurų asmeniui, priklausomai nuo grupės dydžio, transporto, gido ir įtrauktų bilietų.

Upliscichė yra maždaug 10 km nuo Gorio ir apie 80 km į vakarus nuo Tbilisio. Tai senovinis uolose iškaltas miestas, kurio istorija siekia I tūkstantmetį pr. Kr., o svarbiausias plėtros laikotarpis siejamas su ankstyvaisiais Gruzijos valstybingumo etapais. Archeologiniame komplekse galima pamatyti uolose iškirstas sales, gyvenamąsias erdves, religines patalpas, tunelius ir senovinių gatvių fragmentus. Dalis struktūrų iki šiol aiškiai parodo, kaip miestas buvo pritaikytas gyvenimui, prekybai ir gynybai. Tai viena įdomiausių vietų centrinėje Gruzijoje, ypač jei maršrutas jungia Mtskhetą, Gorį ir aplinkinius istorinius objektus. Apsilankymui verta skirti bent 1,5–2 valandas, nes teritorija yra atvira, nelygi ir geriausiai suprantama vaikštant neskubant.

Gori yra maždaug 80 km į vakarus nuo Tbilisio esantis miestas, labiausiai žinomas kaip Josifo Stalino gimtinė. Čia veikiantis Stalino muziejus atidarytas 1957 m., sovietmečiu, kai Stalino palikimas dar buvo pristatomas oficialios ideologijos rėmuose. Po Stalino mirties 1953 m. ir Nikitos Chruščiovo 1956 m. kalbos, kurioje buvo kritikuojamas asmenybės kultas, daug Stalino paminklų Sovietų Sąjungoje buvo pašalinti arba perinterpretuoti. Vis dėlto Gori muziejus išliko ir iki šiol yra viena prieštaringiausių lankytinų vietų Gruzijoje. Jame galima pamatyti Stalino gimtąjį namą, asmeninių daiktų ekspoziciją ir jo naudotą geležinkelio vagoną. Lankytojams iš Lietuvos ši vieta dažnai palieka nevienareikšmį įspūdį, nes vienoje erdvėje susiduria Gruzijos istorija, sovietinis paveldas ir diktatoriaus atminimo problema.

Stalino muziejuje Goryje galima pamatyti kelis pagrindinius eksponatus: namelį, kuriame, kaip teigiama, Stalinas gimė 1878 m., jo asmeninį geležinkelio vagoną ir įvairius su jo gyvenimu susijusius daiktus. Gimimo namelis šiandien stovi muziejaus teritorijoje kaip atskiras saugomas objektas. Geležinkelio vagonas siejamas su Stalino kelionėmis į svarbius Antrojo pasaulinio karo laikotarpio susitikimus, įskaitant Teherano ir Potsdamo konferencijas. Viduje taip pat eksponuojami dokumentai, nuotraukos, drabužiai ir kiti asmeniniai daiktai. Bilietas kainuoja apie 15 GEL. Lankymui verta skirti bent 1,5–2 valandas, nes muziejus nėra tik greita turistinė stotelė. Tai sudėtingas istorinis objektas, kuriame susiduria Stalino asmenybės kultas, sovietinis palikimas ir Gruzijos XX a. istorijos sluoksniai.

Lankytiniausios vietos Gruzijoje – Kachetijos vyno provincija ir Kazbegi kalnų regionas

Kachetija (Kakheti) – rytų Gruzijos regionas, laikomas pagrindine šalies vyno provincija. Nuo Tbilisio ją skiria maždaug 80–200 km, priklausomai nuo pasirinktos vietovės. Svarbiausi regiono miestai ir miesteliai yra Telavis, dažnai vadinamas Kachetijos centru, Sighnaghi, žinomas dėl senamiesčio, gynybinių sienų ir Alazanio slėnio panoramų, bei Kvarelis, siejamas su vyninėmis, degustacijomis ir požeminėmis vyno saugyklomis.

Kachetija yra Gruzijos vyno gamybos širdis. Čia sutelkta didelė šalies vynuogynų ir vyno gamybos dalis, todėl regionas dažnai tampa pagrindiniu pasirinkimu tiems, kurie kelionėje į Gruziją nori pažinti vietinę vyno kultūrą. Vienas svarbiausių jos elementų yra kvevri vyno gamybos metodas, 2013 m. įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kvevri – tai didelis molinis indas, įkasamas į žemę taip, kad viršuje lieka tik anga. Jame vynas fermentuojasi ir bręsta pastovesnėje temperatūroje, todėl šis metodas skiriasi nuo gamybos ąžuolo statinėse ar plieninėse talpose. Kachetijoje šią tradiciją galima pamatyti ne tik muziejuose ar didelėse vyninėse, bet ir šeimos ūkiuose, kur vyno gamyba vis dar perduodama iš kartos į kartą.

Sighnaghi yra maždaug 110 km nuo Tbilisio nutolęs Kachetijos miestelis, įsikūręs ant kalvos virš Alazanio slėnio. Jis išsiskiria išlikusia gynybine siena, kurios ilgis siekia apie 4,5 km. Siena buvo pastatyta XVIII a., karaliaus Erekle II valdymo laikotarpiu, ir iki šiol yra viena ryškiausių miestelio istorinių detalių. Dėl romantiškos aplinkos, jaukių gatvelių, vaizdų į vynuogynus ir galimybės registruoti santuoką bet kuriuo paros metu Sighnaghi dažnai vadinamas Meilės miestu.

Kelionėje po Sighnaghi verta aplankyti Bodbe vienuolyną, esantį maždaug 5 km nuo miestelio centro. Tai svarbi religinė vieta, siejama su Šv. Nina, kuri Gruzijoje laikoma krikščionybės skleidėja. Taip pat verta užsukti į Sighnaghi muziejų, kuriame galima pamatyti regiono istorijai, archeologijai ir menui skirtas ekspozicijas, įskaitant gruzinų dailininko Niko Pirosmani kūrinius.

Niko Pirosmani – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios gruzinų primityvistinės tapybos atstovas, kurio kūryba šiandien laikoma svarbia Gruzijos moderniosios dailės dalimi. Didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Tbilisyje, tapė iškabas, parduotuvių dekoracijas, gyvūnus, miestiečius, puotų scenas ir kasdienio gyvenimo vaizdus. Gyvas būdamas Pirosmani nesulaukė didelio finansinio pripažinimo ir mirė skurde, tačiau vėliau jo darbai tapo vienu ryškiausių Gruzijos kultūrinės tapatybės simbolių.

Su Pirosmani vardu dažnai siejama legenda apie aktorę Margaritą, kuriai jis esą nupirko daugybę gėlių. Ši istorija vėliau išpopuliarėjo per sovietinę dainą apie milijoną raudonų rožių, tačiau kelionės kontekste svarbiau ne pati legenda, o tai, kad Pirosmani padeda suprasti kitą Gruzijos pusę: ne tik bažnyčias, kalnus ir vyną, bet ir miesto kultūrą, paprastų žmonių gyvenimą bei naiviosios tapybos tradiciją.

Kachetijos vyno turui dažniausiai pakanka 2–3 dienų. Iš Tbilisio galima vykti į Sighnaghi, Telavi, Kvareli ar Napareuli apylinkes, aplankyti kelias vynines, paragauti kvevri metodu gaminamo vyno ir sudalyvauti tradicinėje gruziniškoje vakarienėje. Privatesni turai paprastai kainuoja daugiau, nes į kainą įtraukiamas transportas, gidas, degustacijos ir maitinimas, tačiau tokia kelionė leidžia regioną pažinti gerokai giliau nei trumpas sustojimas vienoje vyninėje. Tarp žinomesnių Kachetijos gamintojų dažnai minimi Pheasant’s Tears, Twins Wine Cellar ir Schuchmann Wines, tačiau verta rinktis ne tik didesnius vardus, bet ir mažesnes šeimos vynines, kuriose lengviau suprasti, kaip vynas Gruzijoje siejasi su kasdieniu gyvenimu, vaišingumu ir vietos tradicijomis.

Venkite didelių grupinių vyno turų, kuriuose vienu autobusu keliauja 25–40 žmonių. Dažnai tokia išvyka tampa paviršutiniška: aplankomos kelios vyninės, bet kiekvienoje skiriama tik apie 20 minučių, paragaujami vos keli vynai, o apie kvevri metodą, regiono istoriją ir pačias vynuoges papasakojama labai bendrais bruožais. Geresnis pasirinkimas yra mažos grupės arba privatus vyno turas, kuriame daugiau laiko skiriama degustacijai, pokalbiui su vyndariais ir Kachetijos vyno tradicijos supratimui.

Kazbegi regionas yra maždaug 150 km į šiaurę nuo Tbilisio. Tai vienas įspūdingiausių Gruzijos kalnų kraštų, siejamas su Mkinvartsveri, dar vadinama Kazbeko, viršūne, kurios aukštis siekia 5 047 m. Pagrindinis regiono miestelis yra Stepantsminda, anksčiau vadintas Kazbegi. Jis įsikūręs maždaug 1 740 m aukštyje, todėl čia jaučiama visai kitokia atmosfera nei sostinėje: vėsesnis oras, statesni slėniai ir aiškiai matomas Didžiojo Kaukazo reljefas.

Iš Tbilisio į Stepantsmindą keliaujama Gruzijos kariniu keliu, kuris laikomas vienu vaizdingiausių maršrutų šalyje. Kelionės metu dažniausiai sustojama prie Ananuri tvirtovės, Žinvalio vandens telkinio, Gudauri kurorto ir Jvari perėjos, esančios apie 2 379 m aukštyje. Automobiliu kelionė paprastai trunka apie 3–4 valandas, priklausomai nuo oro sąlygų, eismo ir sustojimų skaičiaus. Šį maršrutą verta planuoti ne tik kaip persikėlimą iš vienos vietos į kitą, bet kaip atskirą kelionės dalį, nes didelė Kazbegi patirties dalis prasideda dar kelyje iš Tbilisio.

Centrinis Kazbegi regiono simbolis yra Gergeti Šventosios Trejybės bažnyčia, gruziniškai vadinama Tsminda Sameba. XIV a. pastatyta šventovė stovi maždaug 2 170 m aukštyje, ant kalvos virš Stepantsmindos, o jos fone matomas Mkinvartsveri, dar vadinamas Kazbeku. Tai vienas labiausiai atpažįstamų Gruzijos vaizdų, tačiau vieta verta daugiau nei trumpo sustojimo nuotraukai. Iki bažnyčios galima kilti pėsčiomis iš Stepantsmindos centro, žygis paprastai trunka apie 1,5 valandos į vieną pusę. Kitas variantas – vietinis 4×4 transportas, kuris kainuoja maždaug nuo 30 GEL asmeniui, priklausomai nuo sezono ir susitarimo. Norint pajusti vietą ramiau, verta skirti bent 2–3 valandas, o ne įtraukti ją kaip greitą punktą į perpildytą dienos maršrutą.

Vienos dienos kelionė į Kazbegi iš Tbilisio yra įmanoma, bet ji dažnai tampa fiziškai varginanti: kelionė pirmyn ir atgal gali užtrukti 12–14 valandų, ypač jei į maršrutą įtraukiami sustojimai prie Ananuri tvirtovės, Gudauri apžvalgos vietos ir kitų pakelės taškų. Patogesnis pasirinkimas – 2 dienų ir 1 nakties kelionė su nakvyne Stepantsmindoje arba netoliese esančiuose kaimuose. Taip lieka laiko ne tik Gergeti bažnyčiai, bet ir ramesniam kalnų vaizdui, trumpiems žygiams bei vakarui regione. Prabangesniam apsistojimui dažnai pasirenkamas Rooms Hotel Kazbegi, o paprastesniam ir jaukesniam variantui tinka vietiniai svečių namai ar mažesni šeimos viešbučiai.

Svanetija – šiaurės vakarų Gruzijos regionas, pasiekiamas maždaug per 5–7 valandas iš Tbilisio, priklausomai nuo maršruto, kelio sąlygų ir pasirinkto transporto. Aukštutinė Svanetija nuo 1996 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o regionas labiausiai atpažįstamas dėl viduramžių akmeninių svanų bokštų, statytų maždaug IX–XIII a. Šie bokštai atliko kelias funkcijas: saugojo šeimas nuo užpuolimų, tarnavo kaip gynybiniai statiniai ir buvo susiję su vietos bendruomenių gyvenimo būdu kalnuose.

Pagrindinis regiono centras yra Mestija, įsikūrusi apie 1 500 m aukštyje. Čia verta aplankyti Svanetijos istorijos ir etnografijos muziejų, kuriame saugomi religiniai objektai, rankraščiai, papuošalai, ginklai ir kiti vietos kultūrą atskleidžiantys eksponatai. Svanetija nuo Tbilisio ar Kachetijos skiriasi savo ritmu: čia daugiau kalnų, ilgesnių kelių, mažiau skubėjimo ir gerokai daugiau autentiško aukštikalnių gyvenimo. Jeigu kelionė į Gruziją trunka bent 14 dienų, Svanetijai verta skirti mažiausiai 3 dienas. Tai vienas stipriausių pasirinkimų tiems, kurie nori pamatyti ne tik sostinę, vyno regioną ar Kazbegi, bet ir atokesnę Kaukazo kalnų Gruziją.

Gruzijos virtuvė ir 8 000 metų supra tradicija

Gruzijos virtuvė išsiskiria gausiais skoniais, aiškia regionine įvairove ir stipria valgymo kultūra. Čia maistas nėra tik greitas sustojimas tarp lankytinų vietų: tradicinė vakarienė dažnai tampa svarbia kelionės dalimi. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra supra – ilgesnis gruziniškos vakarienės formatas, kai ant stalo patiekiama daug skirtingų patiekalų, o valgymą lydi tostai, bendravimas ir vynas. Dėl to Gruzijos virtuvę verta pažinti ne tik per atskirus patiekalus, bet ir per visą valgymo tradiciją.

Tradiciniai patiekalai, kuriuos verta paragauti:

Khinkali – tradiciniai gruziniški koldūnai su sultingu mėsos arba daržovių įdaru. Nuo lietuviškų koldūnų ar pelmenių jie skiriasi dydžiu, forma ir valgymo būdu: vienas khinkali dažniausiai sveria apie 80–100 g, o viršuje turi susuktą tešlos mazgelį. Dažniausiai ragaujami khinkali kalakuri su jautienos ir kiaulienos įdaru, taip pat grybų khinkali, tinkantys ieškantiems vegetariško pasirinkimo. Valgomi jie rankomis: koldūnas paimamas už viršutinės tešlos dalies, pirmiausia atsargiai išgeriamas viduje susikaupęs sultinys, o tik tada suvalgoma likusi dalis. Viršutinis tešlos mazgelis dažniausiai paliekamas lėkštėje. Tbilisyje khinkali verta ragauti specializuotuose vietiniuose restoranuose, pavyzdžiui, Pasanauri tipo užkandinėse, kur šis patiekalas yra vienas pagrindinių meniu akcentų. Restoranuose vienas khinkali paprastai kainuoja apie 1,50–3 GEL, o įprasta porcija vienam žmogui yra 5–7 vienetai.

Khachapuri – vienas žinomiausių Gruzijos virtuvės patiekalų, gaminamas iš tešlos ir sūrio. Jo versijų yra daug, tačiau dažniausiai minimi trys pagrindiniai variantai. Imeruli khachapuri kilęs iš Imeretijos regiono – tai apvalus uždaras pyragas su sūrio įdaru. Megruli khachapuri panašus į Imeruli, tačiau papildomai apibarstomas sūriu iš viršaus, todėl yra sodresnio skonio. Adjaruli khachapuri, kilęs iš Adžarijos, atpažįstamas iš laivelio formos: jo viduryje patiekiamas sūrio, sviesto ir kiaušinio trynio įdaras, kuris prieš valgant išmaišomas. Svarbu suprasti, kad khachapuri nėra picos atitikmuo. Tai savarankiškas gruzinų patiekalas, turintis aiškias regionines tradicijas ir skirtingus valgymo būdus. Restoranuose porcija dažniausiai kainuoja apie 12–25 GEL, tai yra maždaug 4–9 eurus.

Mtsvadi – tradicinis gruzinų mėsos kepsnys, dažniausiai gaminamas ant iešmo virš žarijų. Skirtingai nei stipriai marinuoti šašlykai ar amerikietiško BBQ patiekalai, mtsvadi paprastai remiasi labai paprastu paruošimu: kokybiška mėsa, druska ir kaitrios žarijos, dažnai naudojant vynuogių medieną. Taip išlaikomas natūralus mėsos skonis, o svarbiausia tampa ne padažas ar prieskoniai, bet tinkamas kepimo laikas ir dūmo aromatas. Tbilisyje mtsvadi galima ragauti tiek paprastesniuose vietiniuose restoranuose, tiek aukštesnės klasės vietose, pavyzdžiui, Restaurant Funicular Mtatsmindos parke, kur vakarienę papildo platus miesto vaizdas. Vidutinė porcija restorane kainuoja apie 18–32 GEL, tai yra maždaug 6,20–11 eurų.

Pkhali – tradicinis gruzinų šaltas užkandis, gaminamas iš smulkintų daržovių, graikinių riešutų, česnakų, kalendros ir prieskonių. Dažniausiai ragaujami špinatų, burokėlių, kopūstų arba pupelių pkhali variantai. Patiekalas paprastai formuojamas mažais rutuliukais arba paplotėliais, dažnai papuošiamas granatų sėklomis ir valgomas kaip užkandis prieš pagrindinius patiekalus. Tai lengvas, bet ryškaus skonio patiekalas, gerai parodantis gruzinų virtuvės meilę riešutams, žolelėms ir intensyviems prieskoniams. Restoranuose porcija dažniausiai kainuoja apie 8–18 GEL, tai yra maždaug 2,75–6,20 euro.

Lobiani – tradicinis gruzinų pyragas su pupelių įdaru. Kitaip nei khachapuri, kuris gaminamas su sūriu, lobiani įdaromas virtomis, prieskoniais pagardintomis raudonosiomis pupelėmis. Tai sotus, paprastesnis ir dažnai pigesnis patiekalas, ypač populiarus kaip kasdienis arba pasninko laikotarpio maistas. Kaina – apie 6–12 GEL, arba 2–4,15 euro už porciją.

Churchkhela – tradicinis gruzinų saldumynas, dažnai perkamas turguose kaip užkandis ar lauktuvės. Jis gaminamas ant siūlo suveriant graikinius arba lazdynų riešutus, kurie kelis kartus merkiami į sutirštintas vynuogių sultis su miltais. Vėliau saldumynas paliekamas džiūti, kol išorė sutvirtėja, o vidus išlieka riešutinis ir sotus. Dėl natūralaus saldumo, riešutų ir ilgo galiojimo churchkhela dažnai vadinama gruzinišku energiniu užkandžiu, ypač tinkamu kelionėms ar lauktuvėms. Turguose vienetas dažniausiai kainuoja apie 5–15 GEL (1,70–5,15 euro), priklausomai nuo dydžio, riešutų rūšies ir kokybės.

Saperavi – viena svarbiausių Gruzijos raudonųjų vynuogių veislių ir ryškus Kachetijos vyno regiono simbolis. Tai sodraus skonio, tamsios spalvos vynas, dažnai lyginamas su intensyvesniais Europos raudonaisiais vynais, tačiau turintis savitą gruzinišką charakterį. Saperavi vertinamas dėl gilesnio skonio, taninų, tamsių uogų natų ir gero brandinimo potencialo. Jo galima paragauti tiek tradicinėse kvevri vyninėse, tiek modernesniuose Gruzijos vyno ūkiuose. Žinomi gamintojai ir vyno namai, kuriuos verta įtraukti į maršrutą, yra Pheasant’s Tears, Twins Wine Cellar ir Schuchmann Wines. Autentiškose vyninėse 0,75 l butelis kokybiško Saperavi dažniausiai kainuoja apie 15–45 GEL, tai yra maždaug 5,15–15,50 euro.

Rkatsiteli – viena svarbiausių Gruzijos baltųjų vynuogių veislių ir vienas pagrindinių Kachetijos vyno regiono simbolių. Ji vertinama dėl gaivaus rūgštingumo, citrusinių vaisių, obuolių, žolelių ir lengvų mineralinių natų. Nors Rkatsiteli auginama ir kai kuriose kitose Rytų Europos bei Kaukazo šalyse, Gruzijoje ši veislė turi giliausias tradicijas ir dažnai naudojama gaminant vyną kvevri metodu.

Ypač įdomus yra gintarinis vynas, dar vadinamas amber wine. Jis gaminamas iš baltųjų vynuogių, tačiau sultys ilgiau fermentuojamos kartu su odelėmis, sėklomis ir kartais koteliais moliniuose kvevri induose. Dėl to vynas įgauna sodresnę spalvą, tvirtesnę struktūrą, daugiau taninų ir ryškesnį skonį nei įprastas europietiško stiliaus baltasis vynas. Tai viena aiškiausių priežasčių, kodėl Gruzijos vyno kultūra keliautojams atrodo tokia savita.

Supra – tradicinė gruzinų vakarienė ir viena svarbiausių šalies kultūrinių patirčių. Tai ilgas, lėtas valgymo ir bendravimo ritualas, kuriame ant stalo dažnai patiekiama daug skirtingų patiekalų, o vakarienės eigą veda tamada – žmogus, atsakingas už tostus, pokalbio ritmą ir bendrą atmosferą. Tostai paprastai skiriami šeimai, taikai, svečiams, mirusiems artimiesiems, gimtinei, meilei, gyvenimui ir ateičiai. Todėl supra nėra tik gausi vakarienė. Tai būdas suprasti, kaip Gruzijoje susipina maistas, vynas, pagarba svečiui ir bendruomeniškumas.

Praktiniai patarimai ir ko Gruzijoje vengti

Transportas. Gruzijoje viešasis transportas labiau paremtas maršrutinių autobusų sistema nei plačiai išvystyta geležinkelių infrastruktūra. Tbilisyje veikia 2 metro linijos: Akhmeteli–Varketili ir Saburtalo. Vienkartinė kelionė kainuoja apie 1 GEL, todėl metro yra patogus ir pigus būdas judėti po sostinę.

Maršrutkos yra vienas dažniausių būdų keliauti tarp miestų. Iš Tbilisio į Mtskhetą kelionė trunka apie 30 minučių ir kainuoja maždaug 2 GEL. Iki Sighnaghi galima nuvykti per maždaug 2 valandas už 12 GEL, iki Kazbegi kelionė trunka apie 3,5 valandos ir kainuoja apie 18 GEL, o iki Batumio – apie 6 valandas už 35 GEL. Vis dėlto keliaujant su dideliu bagažu maršrutkos nėra pats patogiausias pasirinkimas, nes vietos dažnai būna mažai, o išvykimo ir užimtumo tvarka gali atrodyti chaotiška.

Automobilio nuoma tinka tiems, kurie nori daugiau lankstumo ir planuoja aplankyti kalnų regionus ar mažesnius miestelius. Vidutinė kaina siekia apie 25–45 eurus per parą. Vairuojant reikia įvertinti, kad kelių kokybė ne visur vienoda: kai kuriuose kalnų maršrutuose pasitaiko žvyrkelių, prastesnio apšvietimo ir siauresnių atkarpų. Kelionėms į Kazbegi, Svanetiją ar kitus kalnų regionus geriau rinktis 4×4 automobilį.

Taksi miestuose patogiausia kviesti per programėles. Tbilisyje veikia Bolt, kuris leidžia iš anksto matyti kelionės kainą ir išvengti derėjimosi su vairuotoju. Trumpa kelionė centre dažniausiai kainuoja apie 5–10 GEL. Iš Tbilisio oro uosto į centrą kelionė per Bolt paprastai kainuoja apie 25–40 GEL, o įprasti taksi gali prašyti gerokai daugiau.

Ko Gruzijoje vengti:

1. Venkite „visos Gruzijos per 2 dienas“ tipo pasiūlymų. Dažniausiai tai būna 80–150 eurų asmeniui kainuojantys turai, kuriuose 12–14 valandų praleidžiama autobuse su 25–40 žmonių grupe, per vieną dieną aplankant 8–10 vietų. Tokiu formatu kiekvienam objektui lieka vos 15–20 minučių, todėl kelionė tampa skubotu sustojimų sąrašu, o ne realiu šalies pažinimu. Geresnis pasirinkimas – 5–7 dienų maršrutas automobiliu su vairuotoju arba mažesne grupe. Toks formatas kainuoja brangiau, bet leidžia normaliai paskirstyti laiką tarp Tbilisio, Mtskhetos, Kachetijos, Kazbegi ar kitų regionų ir pamatyti Gruziją be nuolatinio skubėjimo.
2. Kazbegio kelionių, kurios suplanuotos tik kaip trumpas sustojimas nuotraukai. Dažnas turistinis spąstas – pilnos dienos turai iš Tbilisio, kai 12–14 valandų kelionė autobusu palieka tik 30–45 minutes prie Gergečio Švč. Trejybės bažnyčios. Tokiu formatu Kazbegis tampa ne kalnų regiono pažinimu, o ilga kelione dėl vieno vaizdo. Geresnis sprendimas – planuoti bent 2 dienų ir 1 nakties išvyką į Kazbegio regioną, kad liktų laiko Stepancmindai, kalnų takams, Gergečio bažnyčiai ir ramesniam maršrutui be skubėjimo.
3. Venkite turistams pritaikytų restoranų pagrindinėse Tbilisio vietose, ypač ten, kur meniu atrodo labiau orientuotas į užsieniečius nei į vietinę virtuvę. Tokiose vietose kainos dažnai būna gerokai aukštesnės, o patirtis nebūtinai autentiška: daugiau standartizuoto aptarnavimo, sunkesnių sovietinio stiliaus patiekalų ir mažiau tikros gruziniškos vakarienės atmosferos. Geresnis pasirinkimas – rinktis patikrintus gruzinų virtuvės adresus, kuriuose aiškiai jaučiasi vietinė maisto tradicija: Pasanauri, žinomas dėl khinkali, Café Littera, įsikūręs Šota Rustaveli muziejaus teritorijoje, arba Tabla, kur tradiciniai gruzinų patiekalai pateikiami šiuolaikiškiau.
4. Vasarą venkite bendrų sieros pirčių piko metu. Šiuo sezonu jos dažnai būna perpildytos, o 38–42 °C vandens temperatūra ir didelė drėgmė gali greitai tapti varginančia patirtimi, ypač po ilgos dienos mieste. Geresnis pasirinkimas – iš anksto rezervuoti privatų kambarį vienoje iš Abanotubani sieros pirčių. Įprastai tokia paslauga kainuoja apie 50–100 GEL už valandą, priklausomai nuo pirties, kambario dydžio ir sezono.

Ko Gruzijoje nereikėtų tikėtis – vienodo Vakarų Europos aptarnavimo standarto visose vidutinės klasės turistinėse vietose. Geruose viešbučiuose, naujesniuose restoranuose ir didesniuose miestuose aptarnavimas dažnai būna sklandus, tačiau mažesniuose miesteliuose ar šeimos valdomuose svečių namuose jis gali būti paprastesnis, lėtesnis ir mažiau formalus. Tai nebūtinai reiškia prastą patirtį, bet keliautojui verta iš anksto nusiteikti lankstesniam bendravimui, ne visada tiksliam laikų laikymuisi ir mažiau standartizuotoms paslaugoms. Pirmoms 2–3 naktims patogu rinktis patikimą viešbutį Tbilisyje, o vėliau, jau apsipratus su šalimi, galima pereiti prie vietinių svečių namų Kachetijoje, Kazbegi ar Svanetijoje.

Ką daryti toliau

Prieš užsakydami kelionę į Gruziją, pirmiausia nuspręskite, kokio tipo maršruto norite. Trumpam pirmam vizitui pakanka 3–4 dienų Tbilisyje, įtraukiant vienos dienos išvyką į Mtskhetą. Jei domina vynas ir lėtesnis keliavimo tempas, verta rinktis 7 dienų maršrutą: 3 dienas skirti sostinei, o dar 3–4 dienas Kachetijos vyno regionui. Norint pamatyti daugiau šalies, reikėtų planuoti 10–14 dienų kelionę su Tbilisiu, Kachetija, Kazbegi, Borjomi ir Batumi. Platesniam Pietų Kaukazo pažinimui galima rinktis 14–21 dienos maršrutą, jungiantį Gruziją ir Armėniją. Pirmasis variantas tinka pirmam susipažinimui su šalimi, antrasis – vyno mėgėjams, trečiasis – aktyvesniems keliautojams, o ketvirtasis – tiems, kurie nori geriau suprasti visą regioną.

Skrydžius iš Lietuvos verta tikrinti pagal sezoną, nes tiesioginių reisų pasiūla gali keistis. Šiltuoju metų laiku dažniau pasitaiko patogesnių jungčių į Tbilisį, o žiemą dažniausiai tenka skristi su persėdimu per Stambulą, Varšuvą ar Vieną. Bilietų kainos labai priklauso nuo datos, oro linijų ir rezervavimo laiko, todėl patogiausia skrydžius pradėti tikrinti bent prieš 2–3 mėnesius. Paskutinės minutės kelionės į Gruziją Lietuvos rinkoje taip pat pasitaiko, ypač gegužės–birželio ir rugsėjo–spalio mėnesiais, kai oras dar tinkamas kelionėms, bet turistų srautai mažesni nei vasaros piko metu. Jei norite daugiau laisvės, patogesnis pasirinkimas yra savarankiškai derinti skrydžius, viešbučius ir vietinius pervežimus, o ne rinktis labai intensyvų grupinį turą.

Apgyvendinimą Tbilisyje geriausia rinktis pagal kelionės tikslą. Senasis Tbilisis patogus tiems, kurie nori būti šalia pagrindinių lankytinų vietų, restoranų, sieros pirčių ir vakarinio miesto gyvenimo. Vera rajonas tinka ramesniam apsistojimui, nes iš jo nesunku pasiekti centrą, bet aplinka mažiau turistinė. Saburtalo dažnai būna praktiškesnis ir pigesnis pasirinkimas, ypač jei svarbus geras susisiekimas ir modernesnė miesto dalis. Mtatsminda labiau tinka tiems, kurie nori gražesnių vaizdų ir aukštesnės klasės apgyvendinimo. Kachetijoje patogu apsistoti Telavyje arba Sighnaghi, o keliaujant į Kazbegi verta rinktis Stepantsmindą ir pasilikti bent vienai nakčiai. Tbilisyje geriau vengti labai tolimų pakraščių be patogaus susisiekimo, nes kelionė iki senamiesčio gali atimti daug laiko.

Geriausias laikas kelionei į Gruziją yra gegužė, rugsėjis ir spalio pradžia. Tuo metu Tbilisyje dažniausiai šilta, bet ne per karšta, o Kachetijoje prasideda vyno derliaus laikotarpis. Liepa ir rugpjūtis tinka kalnų regionams, tokiems kaip Kazbegi ar Svanetija, tačiau Tbilisyje tuo metu gali būti labai karšta ir tvanku. Vyno mėgėjams verta taikyti į rugsėjo pabaigą ir spalio pradžią, kai vyksta rtveli – tradicinis vynuogių derliaus sezonas. Lapkričio–balandžio laikotarpis labiau tinka tiems, kurie nori mažesnių kainų, ramesnių miestų arba planuoja slidinėjimą Gudauri ir Bakuriani kurortuose.

Artimiausiais metais Gruzija gali keistis gana sparčiai. ES kandidatės statusas stiprina šalies europinės integracijos kryptį, o augantis keliautojų susidomėjimas gali pamažu kelti apgyvendinimo ir paslaugų kainas populiariausiuose regionuose. Kachetijos vyno sektoriui vis didesnę įtaką daro klimato pokyčiai, todėl keičiasi derliaus laikas, vynuogių auginimo sąlygos ir kai kurių vyninių darbo ritmas. Dėl šios priežasties prieš kelionę verta patikrinti oficialius turizmo šaltinius, vyninių informaciją ir Lietuvos kelionių organizatorių atnaujinimus. Gruzija vis dar išlieka viena įdomiausių krypčių lietuviams pagal kainos, kultūros, gamtos ir gastronomijos santykį, tačiau geriausia patirtis čia gaunama ne bandant viską pamatyti per kelias dienas, o pasirinkus aiškų maršrutą ir skyrus pakankamai laiko kiekvienam regionui.